MUZIKE SHQIP ME TE BUKURA NE BOTE,WINDOWS SHQIP FILMA SHQIPTAR DHE PROGRAME FALAS

Reply

PRRALLA PER FEMIJE!

« Older   Newer »
view post Posted on 23/9/2010, 19:34     +1     Quote
Avatar

DURRSAK KAM LE DURRSAK DO TE VDES!

Group:
Administrator
Posts:
5,613
Location:
DURRES

Status:


Porsi lėmsh ėshtė rrumbullak,
mot e jetė sillet qark,
pa benzinė shkon e vjen,
kur lėviz askush s'e ndjen,
ėshtė plakė sa s'tregohet,
por nuk lodhet as ankohet...

(Toka)
 
PM WWW  Top
leonn
view post Posted on 23/9/2010, 19:34     +1     Quote




Njė lis me dymbėdhjetė dega,
gjashtė tė buta,
gjashtė tė egra...

"Muajt e Vitit"
 
Top
lejla1
view post Posted on 14/4/2011, 19:42     +1     Quote




Pėrralla e shqipes



Nji djalosh kishte dalė pėr gjah nė malet e Shqipnisė. Nji shqipe fluturoi sipėr tij, dhe u ndal nė maje tė nji shkrepi. Shqipja ishte jashtėzakonisht e madhe dhe mbante nė ēapojt nji gjarpėn. Mbas pak shqipja fluturoi prej shkrepit ku kishte ēerdhen.

Djaloshi u ngjit atėherė nė majė te shkrepit, dhe gjeti nė ēerdhe zogun e shqipes qė po luente me gjarpnin e mbytun. Por gjarpni nuk ishte vėrtetė i mbytun. Befas ai lėvizi, ngrejti kryet, nxori thimthin dhe bįni me pickue zogun. N'at ēast djaloshi nxori harkun, dhe vrau me shigjetė gjarpnin. Mandej ai mori zogun e shqipes dhe u nis kah shpia e vet. Befas ai ndigjoj mbi krye zhurmėn e krahėve tė shqipes.

“Pse ma grabite foshnjen?", thirri shqipja.

"Foshnja asht imja, sepse unė e shpėtova nga gjarpni qė ti nuk e kishe mbytė", pėrgjegji djaloshi.

"Jepmė foshnjen time, dhe unė tė jap si shpėrblim mprehtėsinė e syvet tė mi dhe fuqinė e krehėve tė mi. Ti do tė jeshė i pamposhtun dhe do tė quhesh me emnin tim!"

I riu ia dha shqipes zogun e vet. Kur u rrit zogu, i sillej mbi krye djaloshit, qė tash ishte bį burrė. Me harkun e vet ai mbyti shumė bishė tė pyllit, dhe me shpatėn e vet preu shumė anmiq tė vendit.

Ndėr tė gjitha kėto vepra shqipja e printe dhe e drejtonte. I ēuditun nga kėto punė, populli e zgjodhi mbret gjuetarin trim. Ai u quejt Shqiptar, qė do me thįnė "bir i shqipes" , dhe mbretnia e tij mori emnin Shqipni, qė do me thanė "Vendi i Shqipeve."





· Kėsulėkuqja



Nė njė fshat gazmor tė vendosur buzė njė pylli, jetonte njė vogėlushe e hirshme me nėnėn e vet. Ishte shumė e bukur. Kishte njė fytyrė tė trėndafiltė porsi njė mollė, sy tė kaltėr si qielli i pranverės dhe flokė kaēurrela e tė verdhė si gruri i pjekur.

Pėrtej pyllit banonte gjyshja e saj, njė plakė simpatike, qė e donte shumė tė mbesėn, sė cilės, kur mbushi shtatė vjeē, i kishte dhuruar njė mantel fort tė bukur me njė kapuē tė kuq. Sa herė qė dilte nga shtėpia, vogėlushes i pėlqente ta vishte atė, prandaj gjithė banorėt e fshatit ia ngjitėn emrin Kėsulkuqja. Sapo mbaronte punėt e shtėpisė, vajza vraponte nė pyll, ku jetonin kafshė tė vockėla, me tė cilat kishte miqėsi. Ēdo mėngjes herėt ajo i merrte me radhė pėr tė parė nėse kishin ushqim tė mjaftueshėm, nėse putra e ketrushit ishte shėruar dhe nėse lepurushėt kishin pushuar sė bezdisuri iriqin plak.

Nė njė mėngjez pranvere, njė lepurush i bardhė arriti duke gulquar te shtėpiza e Kėsulėkuqes dhe i tha:

- Mė dėrgoi gjyshja e jote. Ka zėnė krevatin, ka kollė dhe i janė mbaruar ushqimet. Duhet tė nxitosh pėr tek ajo!

Nėna pėrgatiti me kujdes njė sjportė tė vogėl plot me gjėra tė mira, nėtė cilėn vuri edhe njė shurup pėr kollėn. Kurse vogėlushja veshi mantelin e saj me kapuē tė kuq.

- Tė lutem, - i tha nėna, - ēoja tė gjitha kėto gjyshes dhe mos u ndalo rrugės sepse nuk do tė dėshiroja qė tė takohesh me njerėz tė kėqinj.

Vogėlushja u vu pėr rrugė e shoqėruar nga miku i saj i vogėl.

Kaluan pak ēaste dhe ajo nuk ishte mė e vetėm. Njė drenush i vogėl doli shpejt nga pylli dhe eci pėrkrah saj. Edhe ketrushi nuk deshi tė mbetej pas, ai doli nga strofka dhe filloi ta ndiqte me kėrcime tė vogla. Shoqėrinė e vogėlushes e plotėsuan edhe zogjėt, qė njėri pas tjetrit uleshin mbi shportėn e Kėsulėkuqes, duke ēukitur ndonjė thėrrimė nga ėmbėlsira, qė nėna kishte bėrė pėr gjyshen. Pas njė ore rrugė Kėsulėkuqja u tha;

- Tani kthehuni nėpėr shtėpitė tuaja pa bėrė naze, sepse nėnat mund tė jenė shqetėsuar.

Prisheqefas e disi buzėvarur kafshėt e vogla morėn rrugėn e kthimit por mė parė e kėshilluan;

- Ke kujdes Kėsulėkuqe, sepse ujku i keq andej nga mbrėmja del nėpėr pyll dhe, po takoi fėmijė, i hanė pėrnjėherė. Ec shpejt e mos u ndalo!

- Mos keni merak!...Do tė kem kujdes! - tha vajza dhe vazhdoi tė ecte vetėm e me hap tė shpejtė.

Por nė pyll kishte shumė luleshtrydhe tė vogla e tė kuqe me aromė tė mirė dhe Kėsulėkuqja mendoi: "Luleshtrydhet e pėlqejnė edhe gjyshes! tani do tė mbledhė ca shpejt e shpejt e di t'ia ēoj...kam pėr tė humbur vetėm gjusėm minute." Por, luleshtrydhe nė kėtė anė e kėputė njė nė anėn tjetėr, kaloi kohė dhe vogėlushja s'po kujtohej.

Papritur dėgjoi njė kėrkėllimė tė lehtė qė vinte nga njė grumbull shkurresh. Ngriti kokėn, shikoi andej dhe

pa dy sy tė mėdhenjė.

Kėsulėkuqja u rrėnqeth dhe filloi tė dridhej edhe mė shumė kur e kuptoi se ata sy tė kėqinj ishin sytė e ujkut!

Ujku doli nga vendi ku ishte fshehur dhe, duke u pėrpjekur ta hollonte e ta ėmbėlsonte zėrin, i tha;

- Ku po shkon nė kėtė orė, vogėlushe e bukur?

- Po shkoj te gjyshja ime e sėmurė pėr t'i ēuar mjaltė, njė ėmbėlsirė dhe gjithė ato luleshtrydhe. - u pėrgjigj Kėsulėkuqja.

- E ku banon gjyshja jote? - pyeti prap ujku.

- Pėrtej pyellit. - tha vajza e padjallėzuar.

Ujku dinak i uroi shėrim tė shpejtė pėr gjyshen dhe, pasi e pėrshėndeti Kėsulėkuqen, me katėr kėrcime tė shpejta u zhduk nėpėr gjethnajėn e pyellit. E habitur vogėlushja morri rrugėn pėrsėri, ndėrkohė qė ujku, duke vrapuar si era, kishte arritur nė afėrsi tė shtėpisė sė gjyshes.

Qė tė mund tė hynte mbrenda pa e njohur kush, ujku mblodhi njė tufė tė madhe lulesh dhe u fsheh pas tyre, me shpresėn se do tė dukej si Kėsulėkuqja dhe se do tė bėnte ēmos qė gjyshja ta kuptonte sa mė vonė tė ish e mundur se kishte pėrballė saj ujkun. Iu afrua shtėpisė me hapa hajduti dhe trokiti tri herė nė portė.

- Kush ėshtė? - pyeti nga mbrenda njė zė i hollė.

Ujku plak u pėrpoq t'i pėrgjigjej me njė zė si fėmijė:

- Jam Kėsulėkuqja. Kam ardhur tė tė sjellė ca ushqim dhe ilaēet.

- Tėrhiqe spangon e shulit dhe dera do tė hapet. - u pėrgjigj gjyshja.

Ujku i prapė kėtė priste dhe hyri.

- Afrohu, vogėlushe! Hajde e mė jep njė tė puthur! - tha gjyshja, e cila nuk e dinte rrezikun qė po i kanosej.

Ujku nuk priti ta lusnin mė. Ai bėri njė goxha kėrcim dhe e kullufiti menjėherė gjyshen e shkretė.

Pasi e kishte shijuar mirė e mirė ate qė hėngri, filloi tė rrėmonte nė dollap. Gjeti njė kėmishė nate dhe njė shkufe e u sajua me to. Pastaj u shikua me kujdes nė pasqyrė pėr t'u bindur se midis tij dhe gjyshes nuk kishte asnjė ndryshim. U afrua te porta, e mbylli duke i dhėnė njė tė shtyrė me putėr, pastaj shkoi e u shtri nė krevatin e gjyshes, duke pritur Kėsulėkuqen, qė nuk vonoi tė vinte.

Pas pak minutash, nė portė u dėgjuan tri trokitje tė lehta.

- Kush ėshtė? - pyeti ujku, duke u pėrpjekur tė shkėrbente zėrin e gjyshes.

- Jam unė, Kėsulėkuqja, gjyshe! - tha vajza.

Ujku u mbulua mirė me batanije, priti ca, pastaj bėrtiti:

- Tėrhiqe shulin dhe porta do tė hapet!

Kėsulėkuqja tėrhoqi shulin dhe porta u hap. Vuri shportėn mbi tavolinė e iu afrua ghyshes.

- Si ndjehesh, gjyshe? - e pyeti.

Ndėrkohė, ujku filloi tė bėnte ca lėvizje tė ngathėta, duke zbuluar pa dashur putrat e tijė.

Ujku, qė mė nė fund ishte i ngopur, ra pėrsėri nė krevat i kėnaqur dhe fjeti. Kishte humbur nė njė gjumė kaq tė thellė sa qė, kur gėrrhiste, tundej e gjithė shtėpia sikur po binte tėrmet. Nė kėtė kohė kaloi atypari me pushkėn kraheqafė gjuetari Ubaldo, njė i njohur i ghyshes. Kur dėgjoi kėtė zhurmė, u afrua me vrap te shtėpia dhe mendoi: "Ē'farė mund t'i ketė ndodhur plakės sė mirė? "

Ē'ėshtė e vėrteta, Ubaldoja nuk ishte ndonjė gjahtar i guximshėm dhe gjatė jetės kishte vrarė vetėm ca miza mbi hundėn e vet.

Nė vend qė tė hynte nga dera, babaxhani shikoi me kujdes nga njė dritare gjysėm e mbyllur, qė binte nė dhomėn e gjyshes. Nė krevatin e saj pa ujkun tė shtrirė qetėsisht, qė po flinte pėr shtatė palė qejfe.

Atėherė Ubaldoja mbushi armėn, e futi tytėn e saj te dritarja dhe mori ēastin e fundit. Papritur, ai goditi shkarazi stomakun e ujkut, qė plasi si njė tullumbace.

Nė kėtė pshtjellim, Ubaldoja u turr me vrap nė shtėpi. Para syve tė tijė u shfaqen Kėsulėkuqja dhe gjyshja shėndoshė e mirė pranė lėkurės sė ujkut, qė tashmė kishte ngelur top nė vend.

Ato tė ngratat e falėnderuan me gjithė zemėr Ubaldon, duke e puthur e pėrqafuar disa herė. Gjuetarit tė ndrojtur i vinte turp nga kjo dashuri e mashe qė po tregonin pėr tė, por ama kuptohej se i pėlqente qė, krejt papritur, po e vėshtronin si hero.

Nė pyll, kur e morren vesh qė Kėsulėkuqja dhe gjyshja e saj kishin shpėtuar, ndėrsa ujku i egėr nuk do tė mund t'i bėnte mė dėm askujt, tė gjithė u gėzuan pa masė. Edhe nėna e fali Kėsulėkuqen. Kjo premtoi se, nė tė ardhmen, do tė tregohej mė e mėnēur dhe nuk do tė ndalej mė pėr tė biseduar nė rrugė me tė panjohur, sepse ujq ka gjithandej dhe sepse mė tė rrezikshmit janė ata qė shtiren sikur janė tė mirė e tė sjellshėm.





· Mendja dhe fati



U kapėn mendja e nafaka. Njana:" E maj une njerin" . tjetra:"Jo, une e maj".

Menja tha:

- S'un e man pa mue ti njerin.

- E maj, - ja priti nafaka. - Qe kqyr se si kam me e majtė.

Shkoi nafaka te njani e ja qiti ni guri xhevahir pėrpara. Kur e muer aj njeri gurin, e kqyri e menoi me vedi:"Shka m'vyn mue qiky gur? Kurrgja s'um vyen."

Aty pari kaluen tatart e mretit. Muer aj njeri e ja dha tatarve gurin:

- Ha qit gurė e ēonja mretit pej meje.

E mueren tatart gurin dhe ja ēuen mretit. Mreti thirri mishlist e i pveti:

- Qa me i dhanė kti njeri qi ma ka ēue kit gurė qi s'gjinet nėpėr krajli?

- Kjo punė a e jote, i thanė mishlist, - po n'dash me a ba ēirak, qi ta paska ēue kit gurė t'mirė,bjere ktu, epja ēikėn e maje si djalė.

Qoi e e thirri mrati, ja nreqi sarajet e ja dha ēikėn. Kur hini djali n'gjerdek tu ēika e mretit, nuk foli me ēikėn, po ra e fjet n'tokė e jo n'krevet ku ish e shoqja.

Ashtu bani edhe natėn e dytė e t'tretėn. Mas natės tretė e veti mreti ēikėn:

- Qysh po e ēo me kit nafakė?

- Kurrqysh, babė.

- Pse?

- Qe tri nat unė n'dyshek e aj n'tokė. Gojėn s'e ka ēelė me folė me mue.

E thirri mreti e i tha:

- Shka a kshtu? Une t'kam evlad e ēikėn ta kam dhanė, e ti mos me folė me ta, po me ra n'tokė?

Djali s'diti me thanė kurrgja. Mreti ja preu me e virė n'kanop. E ēoi n'hapsane e t'nersėmen kishin m'e virė. At'herė nafaka e pa qi s'munet me ba gja pėr ta e i tha menes:

- Ti n'mujsh me e pshtue se une s'muj. Teri ktu e pruna.

I hini menja n'krye djalit. I ra n'men djalit shka me ba. Lypi izė me dalė para mretit edhe 'i herė. Kur e ēuen para ti, i tha:

- A kam izė me folė?

- Fol! - i tha mreti.

- Kanka gutė ēika jote qi ka folė. Unė t'parėn natė ju kam lutė zotit qi ma bani nafakė me ardhė ktu e m'i marrė ēikėn e mretit pėr grue.T'dytėn natė jam lutė pėr shnetin e t'retėn natė kam ba duva pėr ty qi je ni padishah.

- N'koftė kshtu,- i tha mreti - hajt shko e hajrin ja pafsh.

Shkoi aj djali e natėn e katėrte ra me t'shoqen.





· Tre vllaznit e shpėtojnė tė bijėn e mbretit



Ishin kanė tre vllazėn. Njani kish pas ble ni parė dylbi, i dyti ni saxhade qi shkojke hava e i treti ni gastare me ujė Buhajati.

Duelen ni ditė vllaznit maje ni bjeshke.Kqyri vllau i parė me dylbi e pa si diku larg ish dekė ēika e mretit. Po u kallxon ktyne dy qerve qi ish dekė ēika e mretit.

- Hipni n'saxhade t'shkojmė e ta shohim.

Hypen tė tre n'saxhade e u nisen. Ja mrrinė te sarajet e mretit e zunė ēikėn pa hī n'dhe. U avit aj qi e kishte gastaren me uj e ja qiti ujin Buhajat ēikės n'gojė. Ēika u ēue si ish kanė ma pėrpara mreti prej gzimit

tha:

- Masi ma pshtut ēikėn, jua paēa dhanė.

Tre vllaznit zunė me u ngatrrue nėrmjet veti e secili e dojke pėr veti ēikėn e mretit.

- Mos me pas pa unė me dylbi, - thojke i pari - nuk e kishim ditė si ā dekė.

- Mos me ju pas pru une me saxhade, - thojke i dyti - s'kishim mujtė ju me mrri ktu.

- Mos me ja pas dhanė une ujt, ju kurrgja s'kishit mujtė me qitė n'dritė - thojke i treti.

Masi s'mujtėn ma ja lidhė kryet kurrqysh k'saj pune, shkuen te tre te kadija. Kadija muer e ja kqyri t'parit dylbitė, gja naksan s'gjet n'to. Ja kqyri t'dytit sexhaden, gja naksa s'gjet as n'saxhade. Kur ja kqyri vllaut t'vogėl gastaren shprazet, ja la ēikėn k'ti t'mramit, se k'ti ju kish sosė ujt, e gastarja e shpraz't s'i hīke n'punė, e ata dy tjerėt kurrgja s'kishin hupė edhe i kishin hala, njani dylbitė e tjetri sexhaden.





· Skifteri e dhelpra



Skifteri e dhelpra lidhėn miqėsi dhe vendosėn tė banojnė afėr njėri-tjetrit, pėr ta pėrforcuar kėshtu edhe mė tepėr miqėsinė. Skifteri fluturoi nė njė dru tepėr tė lartė dhe ndėrtoi ēerdhen; ndėrsa dhelpra mbeti nė njė kaēubė nėn drurin dhe aty polli kėlyshėt.

Njėherė dhelpra doli pėr tė gjuajtur, kurse skifteri qė kishte mbetur pa ushqim, fluturoi poshtė tek kaēuba, ia rrėmbeu kėlyshėt dhelprės dhe i hėngri bashkė me skifterėt e vet tė vegjėl. Kur u kthye dhelpra pa se ēka i kishte ndodhur, nuk u pikėllua aq pėr zhdukjen e tė vegjėlve tė vet se sa pėr atė qė nuk mund tė hakmerrej. Nga toka ajo nuk mund t'i bėnte gjė shpezės nė ajr. Prandaj zuri vend pak larg dhe filloi ta mallkojė armikun - ēka ėshtė e vetmja armė e tė dobėtve dhe e tė pafuqishmėve.

Megjithatė, skifteri qė e theu miqėsinė, e mori shpejt dėnimin. Njėherė, kur disa barinj piqnin mish nė prush, ra poshtė fluturimthi dhe rrėmbeu njė copė mish, nė tė cilin kishte mbetur njė gacė. Posa e ēoi mishin nė ēerdhe tė vet, ia nisi tė fryej njė erė e fortė, dhe prej gacės morėn flakė degėt e holla e tė thata e kėshtu shpėrtheu njė flakė e madhe.

Nga kjo, zogjtė e vegjėl tė skifterit, meqėnėse ishin pa krahė, ranė nė tokė gjysmė tė djegur. Dhelpra vrapoi dhe i gėlltiti nė sy tė skifterit.



Porosia: Ata qė shkelin miqėsinė, edhe nėse i shpėtojnė hakmarrjes, prapėseprapė nuk do t'i shpėtojnė dėnimit tė merituar.





· Shqiponja dhe njeriu



Njė herė njė njeri zuri njė shqiponjė, ja preu menjėherė krahėt dhe e lėshoi ndėr pula. Ajo dukej e pikėlluar pėr gjendjen e saj tė mjerė. Njė njeri tjetėr e bleu kėtė shqiponjė dhe e la qė t'i rriten prapė krahėt. Atėherė shqiponja i hapi krahėt e fluturoi, zuri njė lepur dhe ia solli menjėherė mirėbėrėsit tė vet. Dhelpra e pa kėtė e i tha:

Mos ia dhuro kėtij, por atij tė parit, qė most ė zėrė prapė dhe mos t'i shkulė prapė krahėt.



Porosia: Mirėbėrėsit duhet t'i kthehet e mira, kurse prej tė kėqinjve duhet ruajtur.





· Shqiponja , sorra dhe bariu



Njė shqiponjė ra fluturimthi mbi njė shkėmb tė lartė she rrėmbeu njė qengj. Kėtė e pa sorra dhe nga smira deshi tė ndjekė shembullin e saj. Prandaj u lėshua me njė krrokatje tė madhe dhe u hodh mbi njė dash. Por iu ngatėrruan kthetrat nė bashėn e leshit dhe nuk mundi tė fluturojė lart, kėshtu filloi tė pėrplasė krahėt. Bariu e pa se ēka ndodhi, vrapoi dhe e kapi sorrėn. Mandej ia preu krahėt dhe, nė mbrėmje , ia ēoi fėmijėve tė vet. Kur e pyetėn fėmijėt se ēfarė zogu mund tė ishte ai, bariu tha:

Ma sa e di unė, sigurisht - sorrė, por siē kishte pėr tė dashur ajo vetė - shqiponjė.





· Bilbili dhe skifteri



Njė bilbil kishte qėndruar mbi njė lis tė lartė dhe, si rėndomė po kėndonte. Skifteri e diktoi dhe, meqėnėse ishte i uritur, fluturoi dhe e rrėmbeu bilbilin. Duke dashur tė shpėtojė, bilbili filloi tė lutet, duke i thėnė se ishte i vogėl e nuk do ta nginte skifterin, prandaj duhet tė lapte ndonjė zog mė tė madh, nė qoftė se ėshtė i uritur. Skifteri ia preu fjalėn e i tha:

Do tė isha vėrtet i marrė sikur ta lija ushqimin e gatshėm qė e kam nė kthetra dhe tė shkoja tė ndjek qtė eė ende s'ėshtė askund.



Porosia: Ka grykės, qė, duke lakmuar sa mė tepėr, humbit edhe atė qė kanė.





· Maēorri dhe minjtė



Nė njė shtėpi kishte shumė minjė. Maēorri e mori vesh kėtė, shkoi atje dhe ndejti qė t'i gjuajė e t'i hajė tė gjithė njė nga njė. Mirėpo minjtė iknin nė vrima nga zhurma mė e vogėl. Pasi nuk mund t'i zinte mė, maēorri e ndau mendjen t'i joshė me dredhi. Prandaj hipi mbi njė kunj druri, u var dhe u bė si i ngordhur. Njė mi shikoi nga vrima dhe kur e pa, tha:

I dashuri im, nuk do t'ju afrohemi edhe sikur tė shndėrrohesh nė thes.



Porosia: Njerėzit e menēur, kur e provojnė poshtėrsinė e ndokujt, nuk mashtrohen mė me hipokrizinė e tij.





· Dhelpra e dhitė



Bariu i ēoi dhitė e veta pėr tė kullotur. Atje vuri re se dhitė e tij ishin pėrzier me dhi tė egra, dhe kur erdhi mbrėmja i shtiu tė gjitha nė shpellėn e vet. Tė nesėrmen, pasi u bė dimėr i fortė, nuk mund t'i nxjerrė nė kullotė tė rėndomtė, prandaj i la nė shpellė. Dhive tė veta u gjeti nga pak ushqim, sa tė mos i marrė uria, kurse dhive tė egra u gjeti mjaft ushqim pėr t'i bėrė krejtėsidht pėr vete. Dimri mbaroi she ai i nxori tė tØre dhitė nė kullosė. Dhitė e egra morėn malin e ikėn. Kur ai filloi t'i qortojė se janė jomirėnjohėse qė ikėn dhe e lanė, megjithse ai u kujdes shumė pėt to, ato u kthyen e i thanė:

Pikėrisht pėr kėtė ne frikėsohemi dhe ikėm prej teje. Gjersa ti neve, qė tė erdhėm dje, na ēmove e shikove mė tepėr se dhitė tua, ėshtė e qartė se edhe tė tjerat, qė do tė afrohen mė vonė, to t'i ēosh e shikosh mė tepėr se ne.



Porosia: Nuk duhet lakmuar miqėsia e atyre, tė cilėt si miq tė rinj, na ēmojnė mė tepėr se miqtė tanė tė vjetėr, duke pasur parasysh se ata met ė cilėt miqėsohemi mė vonė, do tė ēmohen mė tepėr se ne.





· Dhija e gomari



Njėherė njė njeri kishte njė dhi e njė gomar. Dhia ia kishte lakmi gomarit pėr ushqimin me bollėk qė i jepnin dhe thoshte se ai tani pėrpiqej duke rrotulluar gurin e mullirit e mandej duke bartur barrėn. Prandaj e kėshilloi qė tė shtirej se ėshtė ulok dhe tė gremistet nė ndonjė hendek, e me kėtė mėnyre t'i japin pushim. AI u besoi kėtyre fjalėve dhe pasi u rrėxua nė lėndinė, u lėndua. I zoti thirri veterinarin dhe iu lut pėr ndihmė. Veterinari i tha tė marrė mushkėri dhie e t'ia japė gomarit si ilaē pėr t'u shėruar. Therre, pra, dhinė dhe shėroje gomarin.



Porosia: Kush ja bėn gropėn tjetėrit, bie vetė brenda.





· Dhija e bariu



Njė dhi ishte larguar njėherė prej vathit, dhe bariu u mundua ta kthejė te tė tjerat. Pasi me thirrje e me fishkėllima nuk mundi tė bėjė asgjė, mori njė gur dhe ia theu bririn. Pastaj filloi t'i lutet qė tė mos i kallėsojė pėr kėtė zotėrisė. Dhia iu pėrgjegj:

Je me tė vėrtet mė i marri ndėr tė gjithė barinjtė; nė qoftė se unė hesht, vetė briri ka pėr t'i treguar.



Porosia: Janė krejt tė marrė ata qė duan ta fshehin atė qė duket fare qartė.





· Gjelat



Dy gjela grindeshin rreth pulave dhe njėri e mundi tjetrin. I munduri u tėrhoq nė njė vend nė hije dhe atje u fsheh.

Fituesi fluturoi, hipi nė njė mur tė lartė dhe filloi tė kėndojė me zė tė lartė. Po nė atė ēast ia mbėrrini fluturimthi njė shqiponjė dhe e rrėmbeu. Ai qė ishte fshehur nė hije, iu afrua atėherė pulave pa frikė.



Porosia: Mendjemadhėsia dėnohet, kurse pėrvujtja shpėrblehet.





· Peshkatari dhe fyelli



Njė peshkatar, i cili dinte t'i binte shumė bukur fyellit, mori njė ditė fyellin dhe rrjetin e shkoi nė det pėr tė gjuajtur peshq. Aty u ul mbi njė shkėmb dhe filloi t'i bjerė fyellit, duke menduar se zėri i ėmbėl i fyellit do t'i joshje peshqit.

Megjithse u mundua pėr njė kohė tė gjatė, prapėseprapė nuk i doli asnjė peshq. I qiti prej rrjetit nė bregdet dhe kur i pa duke u pėrpėlitur, tha:

O krijesa tė mjera! Kur i rashė fyellit, nuk deshėt tė kėrceni, kurse tani qė e ndala, po kėrceni.



Porosia: Kjo vlenė pėr ata qė bėjnė diēka nė njė ēast jo tė volitshėm.





· Peshkatari dhe peshku i vogėl



Njė peshkatar hodhi njėherė nė ujė dhe zuri njė peshk tė vogėl. Peshku i vogėl filloi t'i lutet shumė qė ta lėshojė tani, pasi ėshtė i vogėl, kurse mė vonė, kur tė rritet, ka pėr tė qenė mė i dobishėm pėr tė. Atėherė peshkatari tha: Do tė isha vėrtet budalla sikur tė hiqja dorė nga fitimi i sigurtė dhe tė shkoja tė ndjek diēka jo tė sigurtė.



Porosia: Ėshtė mė mirė njė fitim i sigurtė, sado i vogėl qė tė jetė, se sa njė fitim i pasigurtė, qoftė ai edhe i madh.





· Dhelpra qė hėngri tepėr



Njė ditė njė dhelpėr e uritur pa nė pyll, nė zgavėr tė njė lisi, njė copė bukė dhe njė copė mish, qė i kishin lėnė arinjtė, prandaj hyri e i mori dhe i hėngri krejt. Por pasi u fry prej sė ngrėni tepėr, filloi tė gjėmojė e tė kuisė. Njė dhelpėr tjetėr, qä kalonte nė atė ēast aty pari, e dėgjoi gjėmimin e saj, prandaj iu afrua dhe e pyeti se ēka kishte. Kur mori vesh se ēka i kish ndodhur, i tha:

Tani duhet tė rrish aty, deri sa tė shfryhesh e tė bėhesh ashtu siē ke qenė kur ke hyrė. Vetėm atėherė ke pėr tė dalė lehtė.



Porosia: Vėshtirėsitė zhduken me kalimin e kohės.





· Dhelpra e kojrila



Dhelpra kishte derdhur njė qull tė yndyrshėm mbi njė gur tė rrafshtė dhe me shpoti e fyente kojrilėn. Pasi qulli ishte i lėngėt, kojrila nuk mundi ta marrė me sqepin e vet tė hollė. Kur erdhi rendi i kojrilės, ajo e ftoi dhelprėn pėr drekė dhe ia qiti gjellėn pėrpara nė njė enė me grykė tė ngushtė e tė gjatė. Kojrila e fuste sqepin e vet me lehtėsi nė atė enė dhe kėnaqej duke ngrėnė, kurse dhelpra kurrsesi nuk mund tė merrte ushqim nė tė. Kėshtu, pra, ia punoi edhe kojrila dhelprės.





· Dhelpra dhe druvari



Duke ikur prej gjuerarėve dhelpra pa nė pyell njė druvar dhe iu lut qė ta fshehė. Ai e kėshilloi qė tė hyjė e tė fshihet nė kasollėn e tij. Sė shpejti ia mbėrritėn gjuetarėt dhe e pyetėn druvarin se a mos e ka parė, por me dorė u tregoi se ku ishte fshehur. Gjuetarėt nuk vunė veshin se ēka se ēka u tregon ai me dorė, por u besuan fjalėve tė tij. Kur pa se u larguan gjuetarėr, dhelpra doli dhe nisi tė ikė pa folur fare. Kur druvari filloi ta qortojė se pse nuk i tha asnjė fjalė falėnderuese qė e shpėtoi, dhelpra i tha:

Unė do tė tė falėnderoja me tė vėrtet sikur puna e duarve tua tė pajtohet me fjalėt e tua.



Porosia: Kjo vlenė pėr ata njerėz, tė cilėt kėrkojnė qė tė tjerėt tė sillen mirė me ta, edhe pse vetė ata nuk janė tė ndershėm.





· Dhelpra e luani



Kur dhelpra pa njė luan tė zėnė nė kurth, iu afrua dhe filloi ta shajė ashpėr. Atėherė u kthye luani dhe iu pėrgjegj: Nuk je duke mė sharė ti, por fatkeqėsia qė mė gjeti.



Porosia: Tė dobtit nuk i ēmojnė shumė tė fortėt, kur kėta bien ngushtė.





· Dhelpra e majmuni



Njė ditė, duke udhėtuar sė bashku, dhelpra e majmuni, filluan tė grinden me fjalė mbi origjinėn e tyre fisnike. Pas njė grindjeje tė gjatė, arritėn nė njė vend. Majmuni shikoi prapa dhe qau me dėnesė. Kur e pyeti dhelpra se pse qau, majmuni i tregoi pėrmendoret e varreve e tha:

Si mos tė qaj kur shikoj pėrmendoret e varreve tė liridashėsve dhe robėrve tė tė parėve tė mi. Ajo iu pėrgjigj: Vetėm gėnje, sepse askush prej kėtyre nuk do tė ēohet e ta mohojė atė.



Porosia: Gėnjeshtarėt mė sė shumti lavdėrohen kur nuk ndodhet kush pėr tė hedhur poshtė fjalėt e tyre.





· Dhelpra e cjapi



Njė dhelpėr ra njėherė nė pus dhe u detyrua tė presė, sepse nuk dinte si tė dalė. Kur njė cjap i shtyrė nga etja, erdhi nė atė pus dhe e pa dhelprėn brenda, e pyeti se a ishte uji i mirė. Duke fshehur fatkeqėsinė e saj, dhelpra filloi ta lavdojė duke i thėnė se uji ishte shumė i mirė. Cjapi zbriti poshtė, pasi e kishte marrė etja dhe kur e shoi etjen, filloi tė mendojė me dhelprėn se si mund tė dilte prej pusit. Dhelpra i tha se kishte menduar diēka mirė pėr tė shpėtuar tė dy:

Ēoji kėmbėt e para nė murin e pusit dhe afroji brirėt. Kur tė ngjitem unė lart nėpėr kurrizin tėnd, kam pėr tė tėrhequr mandej edhe ty. Pas njė bisedimi tė gjatė, cjapi pranoi. Dhelpra kėceu nė shpatullat e tij, qėndroi nė brirė, doli prej pusit dhe filloi tė largohet.

Kur cjapi e qortoi qė nuk e mbajti fjalėn e dhėnė, dhelpra u kthye e i tha:

I dashuri cjap, sikur tė kisha aq mend sa ke qime nė mjekėr, ti as qė do tė zbritje nė pus para se tė mendoje se so kishe pėr tė dalė.



Porosia: Njerėzit e menēur sė pari duhet ta mendojnė mbarimin e punėve, e mandej tė fillojnė tė zbatojnė mendimet e veta.





· Qymyrxhiu dhe zhguntari



Ku njė qymyrxhi, i cili ishte duke kryer ndėrtimin e shtėpisė sė vet, veneroi se prenė tij ishte vendosur njė zhguntar, erdhi te ai dhe e thirri qė tė banojnė bashkė, duke i thėnė se do tė bėheshin miq tė mirė dhe do tė shpenzonin mė pak tė dy nØenjė banesė. Zhguntari ia peru fjalėn e i tha:

Por mua mė duket se kjo fare e pamundur, sepse ke pėr ta nxirė atė qė unė e zbardh.



Porosia: Gjėrat e kundėrta nuk mund tė shoqėrohen.





· Njeriu qė numėron dallgėt



Ezopi kallėzon se njė njeri qė ishte ulur nė bregdet e tė cilin e rrihnin dallgėt, numėronte valėt, e kur gabonte, hidhėrohej e pikėllohej, Kėshtu vazhdoi deri sa ia afrua njė dhelpėr e i tha:

Pse i dashur, po pikėllohesh pėr ato qė kaluan? Tash e pas duhet tė fillosh e tė numėrosh, duke mos ēarė kryet pėr ato qė kanė kaluar.





· Njeriu e dhelpra



Njė njeri zuri njė dhelpėr, me tė cilėn kishte qenė nė armiqėsi, sepse i kishte bėrė dėm. Kishte kohė qė donte tė hakmirrej, prandaj i lidhi nė bisht shtupa tė lagura me vaj ulliri she u vuri flakėn. Dhelpra, si t'i kishte treguar dreqi rrugėn, u nis pėr nė arėn e armikut tė vet. Dhe ishte tamam koha e tė korrave. Ai vrapoi pas saj duke qarė, sepse ende nuk e kishte korrur arėn.



Porosia: Kjo na mėson se duhet tė jemi tė butė e jo tė zemėrohemi, sepse shpesh mu pėr arsye tė zemėrimit shkaktohet dėm i madh.





· Lavėrtari dhe ujku



Lavėrtari ua hoqi zgjedhėn qeve dhe i ēoi tė pinė ujė. Kur ujku i uritur, qė kėrkonte ushqim, hasi nė parmendė, mė parė filloi tė lėpijė kapistrat e qeve, e dalėngadalė, pa vėnė re, futi qafėn nė zgjedhė e nuk mundi ta nxjerrė mė, por filloi ta tėrheqė parmendėn nėpėr arė. Kur lavruesi e pa, tha:

He budalla, ku ta marrim tė heqėsh ti dorė nga plaēkitja dhe padrejtėsia e tė lavrosh tokėn.

Bretkosat

Dy bretkosa jetonin nė njė kėnetė. Kur thahej kėneta nė verė, ato largoheshin dhe shkonin pėr tė gjetur kėnetė tjetėr.

Rrugės hasėn nė njė pus tė thellė dhe kur e panė, njėra prej tyre tha:

- Tė zbresim, e dashur, sė bashku nė kėtė pus. Tjetra iu pėrgjegj:

- Si do tė dalim, nėse uji i kėtij pusi shterret?





· Bretkocat kėrkojnė mbret



Tė brengosura nga rrėmuja qė mbretėronte ndėrmjet tyre, bretkosat i dėrguan Zeusit njė pėrfaqsues tė tyre, duke iu lutur qėt'u japė njė mbret. Megjithse Zeusi pa se kjo punė ishte budallallėk, prapėseprapė ua hodhi nė kėnetė njė cung. Nė fillim, bretkosat, tė frikėsuara nga krisma e madhe, u tėrhoq nė thellėsi, por mė vonė, pasi druri (cungu) ishte i palėvizshėm, dolėn nė sipėrfaqe tė ujit dhe aq nuk e pėrfillėn, saqė u ngjitėn dhe u ulėn mbi tė. Tė zemėruara qė kishin njė mbret tė tillė, shkuan pėr tė dytėn herė te Zeusi dhe iu lutėn qė t'ua ndėrronte sundimtarin, pasi ky qė u kish dėrguar ishte shumė i butė. Zeusi u zemėrua me to dhe u dėrgoi njė gjarpėr uji, i cili i kapte dhe i gėlltitėte.





· Qetė dhe rrotat



Qetė tėrhiqnin qerren. Pasi rrotat kėrcėllonin, qetė kthyen kryet e thanė:

Ēka po bėrtitni kaq shumė, mikesha, deri sa ne po e bartim tėrė barrėn?



Kėshtu edhe disa njerėz shtiren sa mundohen shumė, megjithėse nė tė vėrtet tė tjerėt e mbajnė tėrė barrėn.





· Lopari



Ndėrsa lopėt ishin duke kullotur, lopari humbi viēin. Pasi e kėrkoi gjithkund e nuk e gjeti, i premtoi Zeusit se do t'i bėjė fli njė kec nė qoftė se ia gjen hajdutin. Kur lopari erdhi nė pyll, pa njė luan duke gėlltitur viēin. U tmerrua dhe duke ēuar duart nga qielli tha:

Zeus, zoti ynė, pak mė parė tė premtova se do tė bėja fli njė kec poqese e gjej hajdutin. Kurse tash do tė bėj fli njė ka nė qoftė se shpėtoj nga kthetrat e tij.



Porosia: Kjo mund t'u pėrshtatet disa njerėzve fatzinj, tė cilėt, kur bien ngushtė luten pėr diēka, por kur e fitojnė atė qė kėrkojnė, bien nė mjerim mė tė madh.





· Plaku dhe vdekja



Njėherė njė plak preu njė dru nė pyll dhe, i ngarkuar, u nis nė njė rrugė tė gjatė. I lodhur nga rruga, e lėshoi barrėn dhe filloi tė thėrrasė vdekjen. Kur ia mbėrrijti vdekja dhe e pyeti se pse e kishte thirrue, plaku iu pėrgjegj:

Pėr tė mė ndihmuar qė tė ēoj barrėn.



Porosia: Kjo na tregon se ēdo njeri don tė jetojė, edhe sikur tė mos jetė i lumtur.





· Fshatari dhe gjarpėri



Njė gjarpėr qė jetonte nė pragun e shtėpisė sė njė fshatari, doli njė ditė dhe e kafshoi pėr vdekje djalin e tij. Prandaj fshatari u hidhėrua sė tepėrmi, rrėmbeu sėpatėn, erdhi te bira dhe e priti aty qė t'i binte menjėherė posa tė dilte. Kur gjarpėri nxori kryet, ai iu vėrsul me sėpatė. Por i shkoi kot dhe ēau gurin qė ishte pranė birės sė tij. Mė vonė e thirri gjarpėrin me tė butė pėt t'u pajtuar. Mirėpo gjarpėri iu pėrgjegj:

As unė nuk mund tė besoj ty deri sa shoh gurin e ēarė, as ti mua deri sa sheh varrin e djalit tėnd.



Porosia: Kjo na tregon se armiqėsia e madhe nuk harrohet lehtė.





· Gjarpėri dhe shqiponja



Ranė njė herė nė grindje gjarpėri dhe shqiponja dhe ia nisėn luftės kundėr njėri-tjetrit. Gjarpėri iu mbėshtoll shqiponjės rreth trupit dhe e shtrėngoi. Njė fshatar e pa kėtė, e zgjidhi dhe e liroi shqiponjėn prej gjarpėrit. Gjarpėri u zemėrua dhe lėshoi helm nė pijen e shpėtimtarit tė shqiponjės. Kur fshatari deshi tė pijė, fluturoi shqiponja dhe ia rrėxoi fshatarit gotėn prej dore.



Porosia: Mirėbėrėsit i pret mirėnjohja.





· Udhėtari dhe gjarpėri helmues



Njė udhėtar, duke udhėtuar dimrit, pa rrugės njė gjarpėr tė ngrirė. I erdhi keq pėr tė, prandaj e mori, e futi nė gji dhe u pėrpoq ta nxejė. Deri sa ishte i trulluar nga tė ftohtit, gjarpėri heshte, por kur u nxe dhe u ngjall, e kafshoi nė bark. Kur fshatari e pa veten se do tė vdiste, tha:

Mirė ma bėri. Pse e shpėtova gjarpėrin qė ishte duke ngordhur dhe qė duhet ta mbysja tė gjallė?



Porosia: Kjo na tregon se tė kėqinjtė nuk e kthejnė mirėbėrėsinė, por edhe mirėbėrėsve u bėjnė keq.





· Fshatari dhe djemtė e tij



Kur njė fshatar, ishte duke vdekur, dėshiroi qė djemtė e tij tė mėsohen qė tė punojnė tokėn. Prandaj i thirri e u tha:

Fėmijėt e mi, unė tanimė po shkoj prej kėsaj bote, e ju do tė jeni tė lumtur e tė pasur nė qoftė se gjeni atė qė ėshtė e fshehur nė vreshtėn tonė.

Fėmijėt e tij menduan se diku atje nė arė do tė jetė futur thesari. Prandaj, pas vdekjes sė tė atit, rrėmihėn tėrė tokėn rreth trungjve tė hardhive, por thesarin nuk e gjetėn. Mirėpo vreshta e punuar mirė, u solli atė vit fryt tė mirė e tė bollshėm.



Porosia: Kjo na tregon se puna pėr njerėzit ėshtė thesari mė i ēmueshėm.





· Fshatari, fėmija dhe stėrqokat



Ishte koha e tė mbjellurave. Njė fshatar mbolli grurė dhe e ruante duke ndejtur nė kėmbė. Ndėrkohė mbėrritėn fluturimthi tufa tė panumėrta stėrqokash tė zeza kėrkėllihėse, e sė bashku me to edhe garguj qė hanin farėt. Me fshatarin ishte edhe djali i tij me hobė tė zbrazėt. Gargujt, sipas zakonit. Pėrgjonin dhe nė qoftė se fshatari nė atė ēast kėrkonte hobenė, iknin para se ta merrte. Mirėpo fshatari mendoi qė t'i mashtronte ndryshe. Prandaj filloi ta mėsojė fėmijėn duke i thėne:

Djali im, duhet ta mashtrojmė me mjeshtėri tufėn e zogjve. Pra, kur tė mbėrrinė zogjėt, unė do tė kėrkoj bukė, por ti mos mė jep bukė, por hobenė.

Ia mbėrritėn gargujt dhe e mbuluan tokėn. Fshatari kėkroi bukė sikurse u mor vesh me djalin. Zogjtė nuk ikėn, kurse fėmija nė vend tė bukės i dha hobenė plot me gurė.

Plaku shtiu njėherė dhe qėlloi njė gargull nė krye, tjetrin nė kėmbė, kurse tė tretin nė krah; atėherė ata filluan tė ikin. Nė ndėrkohė u erdhėn nė ndihmė kojrilat dhe i pyetėn se ēka u ndoshi. Ata u thanė:

Ikni prej fisit tė prishur njerėzor, i cili ka mėsuar qė tjetėr gjė tė llomotitė e tjetėr tė veprojė.

I tmerrshėm ėshtė fisi i atyre qė pėrdorin mashtrimin.





· Djemtė e fshatit



Djemtė e njė fshatari nuk shkonin mirė me njėri-tjetrin. Meqenėse i ati, edhe pas shumė vėrejtjesh qė u bėri, nuk mundi t'ua mbushė mendjen qė tė shkojnė mirė, i ra nė mend dhe u dha urdhėr rė t'i bijnė njė tubė thuprash. Kur ata e ēuan nė vdne urdhėrin e tė atit, ua dha tė tėrėve me radhė tubėn e u tha qė ta thyejnė. Pasi ata nuk mundėn ta thyejnė megjithėse pėrdorėn tėrė fuqinė e tyre, i ati e zgjidhi tubėn e ua dha t'i thyenin thuprat njė ng anjė. Meqenėse tani i thyen fare ehtė, ai u tha:

Kėshtu edhe ju, fėmijėt e mi, do tė jeni tė pamposhtur pėr armiqtė, nė qoftė se jeni tė bashkuar pėr gjithmonė. Nė qoftė se ngrindeni, do tė mposhteni lehtė prej armikut.



Porosia: Kjo na tregon se njerėzit, tė bashkuar, janė tė fortė, kurse tė ndarė, mposhten lehtė.





· Gjuetari i shpezėve



Njė gjuetar shpezėsh ngrehu kurthin pėr kojrila dhe e shikonte prej sė largu se a do tė zėrė gjė. Kur nė kurth, bashkė me kjrila ra edhe lejleku, ai vrapoi dhe e kapi bashkė me to. Kur lejleku filloi t'i lutet qė tė mos e vrasė, kude i thėnė se jo vetėm qė nuk ėshtė i dėmshėm pėr njerėzit, por pėrkundrazi ėshtė edhe i dobishėm pėr ta, sepse kap e zhduk gjarpėrinjtė dhe rrėshqitėsit e tjerė, gjuetari i tha:

Megjithėse nuk je i dėmshėm pėr ne njerėzit, prapėseprapė e meriton dėnimin, sepse je shoqėruar me tė kėqinjtė.



Prandaj, edhe ne njerėzit duhet t'i shmangemi shoqėrimit me tė kėqinjtė, qė tė mos duket se marrim pjesė nė punėt e tyre tė kėqia.





· Dreri dhe luani



Njė dre i etshėm erdhi tek njė burim. Ndėrsa ishte duke pirė ujė, vuri re nė ujė hijen e vet e filloi tė mburret pėr brirėt e vet, duke parė madhėsinė e bukurinė e tyre, kurse pėr kėmbėt e veta u hidhėrua qė i kish aq tė holla e tė hajthme. Derisa ende ishte duke menduar pėr kėtė gjė, ia bėhu luani e filloi ta ndjekė. Dreri ia dha kėmbėve dhe u largua mjaft prej luanit. Derisa ishte fushė pa drunj, dreri vrapoi mirė e i shpėtoi rreziku, por kur mbėrrini nė pyll, nė njė vend me drunj tė dendur, brirėt iu ngatėrruan nėpėr degėt e drunjve. Dhe pasi pėr kėtė nuk mundi tė vrapojė, luani e kapi. Para se tė mbaronte dreri nė gojėn e luanit, tha me vete:

I shkreti unė! Kėmbėt mė shpėtuan, megjithse mendova se ato do tė mė lėnė nė baltė, kurse e gjeta belanė prej brirėve, nė tė cilėt kisha plot besim.



Shpeshherė miqtė, te cilėt kemi dyshim, na shpėtojnė prej rrezikut, kurse na tradhėtojnė ata, te tė cilėt kemi besim tė madh.





· Vogėlushja prej dėbore



Nė njė natė dimri, nė krahinėn e Provansės, plot me diell e ku bie rrallė dėborė, njė stuhi e fortė bėri dėme tė mėdha. Njė fshatari me tė shoqen iu mbulua e tėrė shtėpiza me dėborė. Ky ishte njė ēift i moshuar, pa fėmijė, qė kalonte njė jetė mjaft tė trishtuar.

- Po bėj njė vogėlushe prej dėbore, - tha gruaja. Por pėr habinė e saj tė madhe, papritmas vajza e vogėl prej dėbore, iu vu nga pas dhe i foli:

- Nėnė, mos bėni zjarr tė madh kėtu brenda, sepse nuk e duroj dot tė nxehtit. Fshatarėt erdhėn nga ana e anės pėr tė parė vogėlushen prej dėbore. Dukej e sjellshme; kalamajtė e donin dhe luanin me tė. Dimrit ajo ishte shend e verė, por nė pranverė bėhej mjaft e trishtuar. Vajza e vogėl nuk e donte diellin dhe e kishte zakon tė ikte dhe tė fshihej nė hijen e pyllit kur ai ngjitej lart dhe ngrohte tokėn me rreze tė forta. Pėr mė tepėr, nėna e saj mėrzitej se ajo vazhdimisht qante.

Njė mbrėmje vere kalamajtė e fshatit bėnė njė zjarr pėr t’u zbavitur e zunė tė kėrcenin rrotull tij. Meqenėse vogėlushja nuk dukej gjėkundi, shkuan ta kėrkonin. Nė fillim vajza e vogėl prej dėbore sillej rreth e rrotull zjarrit me po aq gėzim sa edhe kalamajtė e tjerė. Por kur deshi tė kėrcente pėrmbi zjarr, ajo u zhduk menjėherė. Dhe nė duart e dy djemve tė vegjėl, tė cilėt e kishin mbajtur pėr dore, nuk mbeti veēse njė pikė uji.





· Dielli, hėna dhe gjeli



Shumė e shumė kohė mė parė nė qiell jetonin tre vėllezėr: Dielli, Hėna dhe Gjeli. Njė ditė Dielli shkoi tė punonte dhe Hėna e Gjeli mbetėn nė shtėpi. Afėr mbrėmjes Hėna e urdhėroi Gjelin tė sillte kopenė e bagėtive nga fusha. Por Gjeli, i lodhur nga njė ditė e gjatė pune, nuk u bind. Dhe Hėna, duke mos u pėrmbajtur dot nga inati, e kapi vėllanė nga lafsha (qafa ?) dhe e flaku nga qielli nė tokė. Kur nė darkė Dielli u kthye nė shtėpi dhe nuk e pa Gjelin, e pyeti Hėnėn pėr tė. Mė nė fund kjo i rrėfeu se ē’kishte ndodhur. Dielli u dėshprua shumė dhe tha:

- Hėna ime, meqė ti nuk rri dot e qetė me askėnd edhe unė nuk do tė jetoj me ty! Qysh sot e tutje nata do tė jetė jotja dhe dita imja. Vėllai ynė Gjeli, qė ti e dėbove, nuk ka pėr tė tė dashur kurrė mė. Por mua nuk ka pėr tė mė harruar asnjėherė. Kur tė ēohem unė nga gjumi, ai do tė tregojė tėrė gėzimin e vet; kur do tė ēohesh ti, ai do tė ikė dhe do tė shkojė tė flerė.

Dhe qysh atėherė vėrtet kėshtu ka ndodhur: porsa del Dielli, Gjeli gėzohet qė e sheh dhe e thėrret:

- Kikirikiii! Kikirikiii!

Nė gjuhėn e gjelave kjo do tė thotė: ,,Edhe unė jam kėtu! Edhe unė jam kėtu!’’

Dhe pastaj Gjeli kėndon e dėgjohet qė nga mėngjesi e tėrė ditėn, ndėrsa porsa perėndon Dielli e del Hėna, Gjeli vrapon pėr nė shtėpi dhe fshihet qė tė mos e shohė tė motrėn.





Si e humbi lepuri bishtin?



Dikur lepujt kishin bisht tė gjatė.

Njė ditė njė lepur po bridhte rrugės, ku u takua me dhelprėn, e cila kishte nė gojė njė tufė me peshq.

- Si arrite t’i kapėsh gjithė kėta peshq? - e pyeti lepuroshi.

- Zbrit te rrėkéja, zhyte bishtin nė ujė dhe prit atje tėrė natėn. Nė mėngjes, nė tė gjitha qimet e bishtit tėnd do tė kesh sasira tė mėdha me peshq. Nuk do tė tė mbetet tjetėr veēse tė zgjedhėsh mė tė mirėt. Atė natė lepuroshi shkoi tė peshkonte te rrėkéja. Fryente erė, bėnte ftohtė. Lepuroshi dridhej; nganjėherė fėrkonte putrat e vogla njėrėn pas tjetrės. Nisi dėbora, flokėt e saj tė bardhė binin mbi turirin e lepuroshit tė gjorė.

Kur agoi, lepuroshi ende gjendej te rrėkéja. Atėherė mendoi e tha me vete: ,,Tani erdhi koha!’’ E tėrhoqi bishtin pėr tė kapur peshqit, por rrėkéja ishte ngrirė gjatė natės; akulli e mbėrtheu fort bishtin e lepurit tė gjorė, ndaj nuk mundi tė ikėn dot. Atėherė e tėrhoqi aq fort bishtin e vet tė gjatė sa iu kėput nė rrėkénė e ngrirė.

Qė prej asaj dite lepuroshėt e kanė bishtin kaq tė shkurtėr.





· Flokarta dhe tre arinjtė



Na ishte njėherė njė vajzė, qė kishte njė emėr tė bukur, Flokartė. Njė ditė, megjithėse nėna ia kishte ndaluar, Flokarta u largua nga shtėpia dhe shkoi nė pyll pėr tė mbledhur lule tė egra. Ajo nuk e vuri re diskun e kuq tė diellit qė fundosej pak nga pak pėrtej maleve. Shpejt ra nata dhe e errėsoi pyllin. Pėr njė kohė tė gjatė Flokarta u end pyllit, duke qarė me dėnesė sepse nuk po gjente rrugėn pėr nė shtėpi. Meqė u lodh, ajo u ul rrėzė njė lisi. Po nė atė kohė u duk sė largu njė dritė qė shkėlqente: atėherė Flokarta mori guximin dhe eci drejt saj. Mė nė fund mbėrriti para njė shtėpie tė vogėl, tė cilėn s’e kishte parė kurrė ndonjėherė dhe mu aty mendoi tė kėrkonte strehim.

Por Flokarta nuk e dinte qė kjo shtėpi banohej nga njė familje prej tre arinjsh: baba ariu, nėna arushė dhe arushi i vogėl, bebė. Nė kuzhinė ndodhej njė tryezė dhe pranė saj ishin tri karriga: e para ishte e madha, e dyta mesatare dhe e treta mė e vockėl.

Tė tre arinjtė kishin shkuar pėr tė bredhur dhe, para se tė iknin, nėnė arusha kishte bėrė gati supėn dhe e kishte hedhur nė tre ēanakė. Ēanaku i parė ishte i madh, i dyti me madhėsi mesatare dhe i treti fare i vogėl dhe i bukur. Flokarta vėshtroi nga dritarja dhe, meqė kishte shumė uri, ushqimi qė ishte hedhur nėpėr ēanakė iu duk joshės: ajo shtyu derėn dhe hyri brenda.

- Sa mirė qenka! - tha ajo.

Dhe u ul nė karrigėn e madhe, por kjo ishte tepėr e madhe pėr tė. Provoi karrigėn mesatare, por ajo nuk arrinte gjer nė tryezė. Atėherė Flokarta u ul nė karrigėn e vogėl, qė i rrinte pėr bukuri. Mori ēanakun dhe e pėrlau shpejt e shpejt supėn e arushės sė vogėl. Kur e mbaroi, e ndjeu veten tė lodhur. Dhe mendoi se do tė ishte mirė tė shtrihej. Hipi, pra, nė shkallė dhe u fut nė dhomėn qė kishte tre shtretėr. I pari ishte i madh, i dyti mesatar dhe i treti njė shtrat i bukur, fare i vogėl. Ajo provoi nė fillim tė madhin, por ky ishte tepėr i madh. U ngrit e provoi tė dytin, por edhe ai, gjithashtu ishte tepėr i madh. Atėherė u shtri nė shtratin e vogėl dhe fjeti me grushtet shtrėnguar pranė fytyrės.

Arinjtė u kthyen shpejt. Meqė tė bredhurit ua kishte shtuar oreksin, ata shkuan menjėherė pėr tė ngrėnė nė tryezė.

- Dikush ėshtė ulur nė karrigėn time! - bėrtiti baba ariu, me zėrin e vet kumbues e tė trashė.

- Dikush ėshtė ulur nė karrigėn time! - bėrtiti nėnė arusha, me trupin mesatar dhe zėrin jo tė fortė.

- Dikush ėshtė ulur nė karrigėn time! - bėrtiti arusha e vogėl me zė tė hollė.

Pastaj ata hodhėn sytė nė ēanakun e tyre.

- Dikush e ka provuar supėn time! - bėrtiti baba ariu.

- Dikush e ka provuar supėn time! - bėrtiti nėnė arusha.

- Dikush e ka provuar supėn time dhe e ka ngrėnė atė! - bėrtiti me tė madhe edhe arushi i vogėl me zėrin e hollė.

- Cili mund tė ketė qenė vallė? - bėrtitėn njėherėsh tė tre arinjtė.

Baba ariu vrapoi pėr te shtrati i vet.

- Dikush ėshtė shtrirė nė shtratin tim! - briti pėrsėri ai.

Nėnė arusha vrapoi te shtrati mesatar.

- Dikush ėshtė shtrirė nė shtratin tim! - u dėgjua edhe zėri i saj jo fort i trashė.

Ndėrkohė edhe arushi i vogėl bėrtiti me sa fuqi qė kishte:

- Dikush ėshtė shtrirė nė shtratin tim! Ah, ja tek ėshtė!

Po nė atė kohė Flokarta u zgjua dhe i pa tė tre arinjtė, qė po e vėshtronin me inat. Ajo u llahtaris aq shumė sa kėrceu nga shtrati, zbriti shkallėt me shpejtėsi sa nuk ia kishte marrė kurrė mendja dha shpėtoi, duke u futur nė pyll. Tė nesėrmen Flokarta u takua me njė druvar, i cili me sopatėn nė krah shkonte pėr tė bėrė dru dhe i tregoi atij ē’i kishte ndodhur. Meqė ai e njihte pyllin si nė pėllėmbė tė dorės, e pėrcolli vajzėn gjer nė fshat. Prindėrit e pretėn Flokartėn me lotė gėzimi. Pas kėsaj, vajza me flokė tė artė u bė fėmijė i bindur dhe nuk u largua kurrė mė vetėm nga shtėpia.





Bukuroshja Kler Bela dhe peshkatari plak



Kler - Bela ka njė mik tė dashur. Ai ėshtė plaku Olaf peshkatari.

Miqėsia e tyre ka nisur kėshtu: njė ditė Kler-Bela hodhi njė grep nė lumė pėr tė zėnė njė peshk. Shumė shpejt zuri dy peshq tė vegjėl. Ishte tepėr e lumtur dhe e ėma e lavdėroi. Nė mbrėmje ajo hodhi tre grepa. Por nė mėngjes nuk gjeti asnjė peshk.

Tė nesėrmen u ngrit dhe shkoi te lumi. U afrua buzė lumit dhe pa njė njeri qė ia vidhte peshqit. Kler-Bela nuk kishte frikė aspak. Ajo vrapoi pas vjedhėsit dhe i tha:

- Ju mė kini marrė peshkun tim!

Burri ngriti kokėn dhe kur Kler-Belapa fytyrėn e tij vuri re se ai ishte peshkatari qė banonte nė njė shtėpi aty pranė.

- E di fare mirė qė janė grepat tuaj, - i tha ai.

- Po pėrse, pra, m’i vidhni peshqit?

Burri e vėshtroi dhe i tha pėrsėri:

- Ti peshkon pėr t’u zbavitur dhe familja ime po vdes urie. Gruaja plakė dhe fėmijėt e mi janė tė sėmurė dhe unė nuk kam tė holla pėr tė blerė grepa.

Vajza e vogėl u skuq dhe nuk iu pėrgjigj. Tė nesėrmen ajo shkoi te lumi. Nė ēdo grep gjeti nga njė peshk. Ajo i vuri peshqit nė bohēe dhe nuk shkoi pėr nė shtėpinė e saj; shkoi te peshkatari.

- Ja peshqit, - thėrriti ajo. - Ah! - ia bėri peshkatari plak. - Bukuri!

Ajo iu afrua burrit dhe e zbrazi bohēen para tij.

- Mbani ato qė janė tuajat, - i tha ai. -Nuk dua tė marr peshqit tuaj.

Por Kler-Belės nuk i bėhej pėr tė ikur. Ajo i tha:

- Unė do tė vij tė tė kėrkoj ēdo mėngjes; do tė shkojmė bashkė pėr peshkim dhe kurdoherė do t’i ndajmė sė bashku peshqit qė do t’i zėmė.

Atėherė plaku buzėqeshi, ktheu sytė nga ajo dhe i tha:

- Mirė pra. Do tė shkojmė sė bashku pėr peshkim.

Qysh atėherė, peshkatari plak dhe ēupa Kler-Bela, janė bėrė miqė tė ngushtė.





Pėrrallat e Nasradini nė poezi



· Kushti



Nasradini grues i kish thanė:

- Shko qiti magarit sanė!

- Ajo ėshtė punė pėr ty, shko qiti ti!

Nasradini fort u idhnue

por nuk mujti gruen me e detyrue

qė magarit sanė me i que

- Do tė lidhim kusht moj grue

kush ka te magari me shkue:

Aj qė fol i pari,

do tė qoj sanė te magari!

Burrė e grue rishin karshi

as nuk folshin as su kshyrshin me sy

Gruja u mėrzit dhe doli n'kojshi

me gruen e kojshis me ba mahi

Ni hajn i hyni Nasradit n'shpi

ja murr kejt rraket qė pa me sy

Nasradini hiq s'reagonte

gjakftoht hajnin e shikonte.

Kur u kthy gruja prej kojshis vaj medet

e pa odėn gja s'kish metė.

Nasradinit i tha:

- Ēka na gjetė kjo hata-a-a-a-a?

pse s'kallxon shka u ba?.

Nasradini ban hahahahhahaha

humbe kushtin qysh kem thanė(kush fol i pari)

shko qiti magarit sanė.



· Pėrktheje ti



Te Nasradini kishte shkue nje njeri.

Tia lexoj njė letėr, qė i kish ardhė tė mjerit.

Letra arabisht ishte shrue aty

duhet turqisht pėr ta pėrkthy

Nasradini tha: - Une arabisht nuk di

letrėn turqisht me ta pėrkthy.

Njeriu i tha: - Turp, bre Nasradin pėr ty

qysh s'po munesh me e pėrkthy

e kaq shallin e mall e mban nė kry?

- Nasradini (a e di shka bani?) e hoqi shallin e ja vuni atij nė kry:

- Qe shalli tha, pėrktheje ti!



· Amaneti



Nasradini njė herė ishte smu

shkojshin gjinja me vizitu

shėrim tė shpejt me i uru

edhe nga pak me ngacmu

Njani nga ta bėri shaka

Nasradinit kėshtu i tha:

- A ke naj amanet me na lan?

- Po, tha Nasradini tue u que n'kamė

- Hapni vesht mirė edhe ngoni,

te i smuti shumė mos qėndroni.
 
Top
lejla1
view post Posted on 14/4/2011, 21:25           Quote




Tokshi e Bokshi
Dy burra t’ri
Kalojshin jetėn
Tue ba mrapshti.


02. Ishin pėrtaca
s’punojshin gja
Ē’iu vinte n’dorė
s’lejshin pa ba.


03. Iu kish dalė fama
Pėr shumė hajni
kishin ba vjedhje
N’nja treqind shtėpi.

04. Tatar Bishtleshti
Pret lopė njiherė
Dhe e var mishin
Mbi zjarr me e terė.


05. T’nesrit ai herėt
Tue u nisė nė punė
Para se tė dali
Porositi gruen:


06. ,,Kushdo qė tė vijė
si mysafir,
Porosinė time
Mbaje mend mirė.

07. Ke pėr t’i dhanė
Nė gotė ujė me pi
E jo me knatė
As me buri.


08. Se kur t’merr knatėn
Ēon kryet hava
Dhe na e shef mishin
Qė e kemi varė n’tra’’.


09. Kur qe kah dreka
Dy vetė po vijnė
Tatar Bishtleshtit
Ia gjetėn shpinė.

10. Njani prej tyne
U quente Toksh
Shokun ia njohim
Me emnin Boksh.


11. Kur kta hynė mbrenda
Pėrshėndetėn gruen
Dhe pa vonue
Pak ujė kėrkuen.


12. U habit grueja
Me knatė iu dha
Masi piu Tokshi
Bokshit i tha:

13. ,,Si asht havaja,
A po din gja?’’
Iu pėrgjegj Bokshi:
,,Fort qenka vrā’’


14. ,,Ani, tha Tokshi
Se kthjellet natėn’’
Dhe vazhduen rrugėn
Mbasi e kthyen knatėn.


15. Tatar Bishtleshtit
kur kthehet n’shpi
I kallxon grueja
Sesi kanė pi.

16. ,,Dy vetė t’panjohtun
Dy burra t’huej,
Pėr harresė t’sajėn,
Me knatė pak ujė.’’


17. ,,Mirė, tha Tatari,
Po a thanė gjā?’’
,,Njani tha, qielli
Fort qenka vrā’’.


18. Tjetri ia priti
,,Ka me u kthjellė natėn’’
.Mandej shpejt duelėn
Mbasi e lanė knatėn.

19. ,,He moj ti grue
Moj e pamend!
Ēou t’a mblojmė mishin
N’nji tjetėr vend’’.


20. ,,S’guxojmė ta lajmė na
Aty tash varė’’.
Dhe shpejt e muerėn
Dhe e shtinė n’hambarė.


21. Kur dikur natėn
Askush pa ndi
Tokshi e Bokshi
Iu futėn n’shpi.

22. As qeni i rojės
Si ndjeu n’oborr
As s’i ndinė mbrenda
Macė as maēorr.


23. Tatar Bishtleshtit
I shkojnė te kryet
Qė n’nji gjumė t’randė ai
Kishte mbyllė sytė.


24. Tokshi si grue
Fillon me thirrė
,,Ku e lamė mishin
,A e mshefėm mirė?’’

25. ,,Flejė mori grue
Mos kij merak
N’hambarė e mbyllėm
Na me kapak’’.


26. Pėrgjegjė Bishtleshti
Ashtu n’kllapi
Dhe vazhdon gjumin
Me plot qet’si.


27. Dikur Bishtleshtit
Gjumi i del vet
Dhe i thotė grues
,,Pėr mish pse vetė?’’

28. ,,Paske pa andėrr,
Se s’tveta gjā’’
Atėherė Bishtleshti
Pa ēka asht bā.


29. Hapi hambarin
Por e gjet thatė
Dhe shpejt mbas hajnave
U nis at natė.


30. Ara, livadhe
Fusha tė gjana
Me nji dritė t’zbehtė
I ndriēonte hana.

31. Buzė nji livadhi
Pa tue vrapue
Tokshin e Bokshin
Me thes ngarkue.


32. Trimnisht Tatari
Tash iu vu mbrapa
Tue iu afrue
Me tė mėdhej hapa.


33. Pėr fat t’Bishtleshtit
Tokshi u ndal
Me e lidhė opingėn
Mbi n’nji cung n’mal.

34. Tatar Bishtleshti
Rrugėn trupoi
Edhe prej Bokshit
Thesin kėrkoi:


35. ,,I randė asht thesi
Ma ep tash mue
Ti e ke rendin
Pak me pushue’’.


36. Pa pritesė Bokshi
Thesin ia lėshoi
Me thes n’krah malit
Tatari shkoi.

37. Kur mbrrin Tokshi
Shokun e vet,,
Ku e ke thesin?’’
Habitshėm e vetė.


38. ,,Ku e kam thesin!?
A e more ti?’’
,,Jo unė se mora
As ku asht nuk di!’’


39. Tatar Bishtleshti,
ndėrmend u ra
,,Ai thesin neve
Marrė na ka pra’’.

40. Edhe dy hajnat
U kthyen pėrsėri
Tatar Bishtleshtit
Iu futėn n’shpi.


41. Iu afrue Bokshi
Grues nė gjumė
,,Hej grue, grue,
Mishin ku e mbluem?’’


42. ,,Flej, or ti njeri’’
Pėrgjegjė n’kllapi
,,Nėn shtrat na mishin
E kena shti’’.

43. Pak ma vonė
Gjumi i del vet
,,Pse m’thirre o njeri’’
Burrin e vetė.


44. ,,Jo, unė nuk t’thirra
As kurgja s’di
Por prap ne hajnat
Na kan hy n’shtėpi’’.


45. Tatar Bishtleshti
E rroku nji hū
Tokshit e Bokshit
Mbrapa iu vu.

46. Ai i sheh hajnat
N’nji ledinė tė gjanė
Tue mbajtė n’krah thesin
Ikshin pėr hanė.


47. Shpejt, si vetima
Trup para u del
Kall nji zjarr t’madh ai
Nėn lis nė zabel.


48. Krejt lakuriq ai
Xhvishet aty
Bėrtet dhe qeshet
Rreth flakės tue k’cy.

49. Me thėngjill bāhet
Si futė i zi
Dhe andėrr ethet
K’shtu me ti shti.


50. Nji hū si helli
Ai e kishte kapė
Piqte bretkoca
Breshka e ēorapė.


51. Tokshi e Bokshi
Kur e hetuen
T’dy gjujt nga frika
Gati i lėshuen.

52. Me nji unė t’madhe
Me helli n’krah
Tatar Bishtleshti
I msyen ata.


53. Tokshi e Bokshi
L’shuen thesin n’tokė
Dhe muerėn ikėn
Qė t’shpėtojnė me kokė.


54. Dhe ndėrsa hajnat
Nji gardh kaluen
Hajnitė e veta
Shtrenjtė i paguen.

55. Sepse Tatari
Aty i mbėrrinė
Me hū ua nxori
Nga tri dredhė n’shpinė.


56. Prej asaj nate
Hajnave tė vjetėr
S’iu ra ndėrmend
Tė vjedhin tjetėr.
 
PM  Top
view post Posted on 16/4/2011, 22:22           Quote
Avatar

Advanced Member

Group:
MODERATORE
Posts:
1,242

Status:


VOGĖLUSHI BEN
Vogėlushi Ben
Me faqet si mollė
Kėtu nė mėrgim
Ai shkon nė shkollė
Ėshtė ca i llastuar
Shpesh thotė ka mėrzi
Pėr shokėt nė Kosovė
Dhe gjyshin e tij
Shpeshherė babait
Ai ia tepron
Nė detyra shtėpie
A nė rrugė kur gabon
Cili ėshtė Beni
Unė do t'ju tregoj
Por mė parė babait
Leje do t'i kėrkoj

NĖ AEROPLAN
Nė aeroplan Beni
Siē e ka zakon
Dua kokakolė
Limonadė s'kėrkon
I mrrolur babai
E shikon nė sy
Pse kėshtu mor Ben
Kola s`ėshtė pėr ty
Tetė stjuardesa
I solli kokakolėn
E pyeti pėr emrin
Dhe ia lėmoi flokun







NĖ KOPSHT ZOOLOGJIK
Nė vend tė bonbones
Gurin e mbėshtolli
Prapa telave majmunit
Beni ia hodhi
Majmuni u hidhėrua
Ia ktheu gurin prapė
Po xhaxhi kujdestar
Pranė Benit erdhi vrap
Ai me fjalė tė ashpra
Benin e qortoi
Kėtė ditė dhe babanė
Ai e turpėroi
Nė shtėpi babai
Sa shumė u zemėrua
Me sjelljet e Benit
Qė u turpėrua
4

VAZO E THYER
Beni nga ballkoni
Vazon e rrėzoi
Mė prit i tha Lulit
Dhe me vrap nxitoi
Nuk i mblodhi copat
As dheun se mblodhi
Iku bashkė me Lulin
Nė fushėn e sportit
U hidhėrua mamaja
Pėr dėmet qė u bėnė
Por mė shumė babai
Pėr Benin ēapkėn
Atė mbrėmje babai
Benin e qortoi
Lulja e copėtuar
Nė shportė mbaroi



DETYRAT E SHTĖPISĖ
Beni me nxitim
Detyrat i mbaroi
Mandej biēikletėn
Me vete e mori
Tė nesėrmen mėsuesja Anė
Kur ia kontrolloi
Shumė gabime i gjeti
Njėsh ia dhuroi
Pėr notėn e dobėt
Babai ia plasi fajin
Beni nga inati
shpejt e mori vajin

BENI DHE MACJA
Me thupėr nė dorė
Poshtė nė trotuar
Herėt nė mėngjes
Beni sot ka dalė
Macen lara-lara
Filloi ta godasė
Ndėrsa zonja Haidi
Nisi t'i bėrtasė
Pasdite Haidi
Te babai shkoi
Fjalė pėr fjalė tregimin
ajo e tregoi
Babai i Benit
Sa shumė u turpėrua
I kėrkoi tė falur
Zonja u largua
Nė mbrėmje babai
Benin e qortoi
Ngacmimin e maces
Rreptėsisht ia ndaloi



GĖNJESHTRA
Njė mbledhje tė prindėrve
Mėsuesi kėrkoi
Ndėrsa Beni fare
Babait si tregoi
Beni ēapkėn djalė
Ca fjalė i dėftoi
Babi s'pati kohė
Mėsuesin e mashtroi
Mėsuesi i Benit
Sa shumė u zemėrua
Ngriti telefonin
E vėrteta u zbulua

NĖ AUTOBUS
Nė autobus Beni
Mbahej si zotėri
Njė plakė nė kėmbė
E shikonte me habi
Hej ti ēun atje
Shoferi u zemėrua
Pse nuk e lėshon vendin
Kush tė ka mėsuar
Beni tash kuptoi
Nga vendi u zgjua
Ulu i tha plakės
Dhe u turpėrua



BENI ME BIĒIKLETĖ
E ngiste biēikletėn
Dhe sillej vėrdallė
Herė dilte nė rrugė
Herė nė trotuar
Por xhaxhi polic
Njė ditė e hetoi
Ngasjen e biēikletės
Nė rrugė ia ndaloi
U hidhėrua Beni
Nė xhaxhi policin
Por mė shumė babai
Kur e pagoi dėnimin

XHAMI I THYER
Beni nga oborri
Topin e shutoi
Atje nė ballkon
Xhamin e dėrmoi
Ua bėri nga frika
Filloi tė ngasė
Shpejt shkoi te Luli
Gjurmėt t'i humbasė
Babai i Benit
Sa shumė u mllefos
Ndėrsa mamaja
Pėr tė u brengos
Babai mori Benin
E solli nė shtėpi
E qortoi rėndė
Pėr dėmin e tij
 
PM Mail WWW  Top
durrsake
view post Posted on 16/4/2011, 22:33           Quote




KUKULLA E MOTRĖS
Kukullėn e motrės
Nė banjė e lau
Ndėrsa Besa e vogėl
Gjithė ditėn qau
I qenė prishur flokėt
Edhe nė fytyrė
Ia pat shtypur faqet
Nuk i mbet as ngjyrė
Nė mbrėmje babai
Benin e qortoi
Ndėrsa Besės sė vogėl
Kukull tjetėr i premtoi
8. 7. 99
12



QENI I VOGĖL SNUPI
Erdhi nė oborr
Njė qen me ngjyrė hiri
Beni shpejt e kapi
Dhe nė dhomė e mbylli
Kur erdhi babai
Nė mbrėmje nga puna
Babit i tha Beni
Nė oborr e nxura
U inatos babai
S`dua qen nė banesė
Ia lexoi medaljonin
Qė mbante adresė
Pastaj zonjės Tinė
Qenin ia dėrgoi
I tregoi ngjarjen
Tė falur i kėrkoi

ZOGU DHE BENI
I shqeu pantallonat
Pas zogut nė vrap
Hyri dhe nė ferra
Por s`mundi ta kapė
Zogu iku qiellit
Beni nė shtėpi
Sa u nevrikos
Mamaja e tij
U mbyll nė shtėpi
I mėrzitur fare
Zogu e nisi kėngėn
Nė tel mbi dritare

14



LIBRI I SHQYER
Beni nė bibliotekė erdhi
librin pėr ta kthyer
Nga pakujdesia
Kopertinėn e kish shqyer
I foli bibliotekistja
Kopertinėn duke shikuar
Pse kėshtu mor Ben
Librin e ke dėmtuar
Beni kokėn ulur
I turpėruar shkoi
Teta e bibliotekės
Babanė e lajmėroi

BENI DHE XHAXHAI
Njė ditė nė rrugė
Njė xhaxha kaloi
Mirėdita ēun
Benin e turpėroi
Beni uli kokėn
Iku me nxitim
Ia punoi xhaxhai
Pėr mosrespektim
Tė nesėrmen babai
E kishte dėgjuar
Me sjelljen e Benit
Sa ishte turpėruar



VONESA
Nė qytetin tonė
Mbahen karnavale
Edhe Beni i vogėl
Deshi tė hyjė nė valle
Ai u nda nga shokėt
Dhe shumė u vonua
Mamaja u mėrzit
Dhe shumė u dėshpėrua
Babai policinė
E ka alarmuar
Ndėrsa vetė me mėsuesin
Gjithkah ka kėrkuar
Nė mbrėmje shumė vonė
U kthye nė shtėpi
E solli xhaxhi polic
Me shokėt e tij

DUA ĒOKOLLATĖ
Nguli kėmbė Beni
Dua ēokollatė
Sa shumė e turpėroi
Babanė me inat
Kėtė herė nė shtėpi
Erdhi tezja Dritė
Po rastėsisht ēokollatė
Nuk pati atė ditė
Tezja Dritė inatin
Shumė shpejt ia zbuti
Me ēokollata xhepin
Benit ia mbushi



BENI DHE PESHKATARI
Peshkatarit afėr grepit
Peshku iu afrua
Beni e gjuajti gurin
Dhe ai u largua
U zemėrua peshkatari
Nisi t'i kėrcėnohej
Beni e mori ikėn
Nga liqeni tė largohej
U afrua babai
Falje i kėrkoi
Ndėrsa Benin rėndė
Ai e qortoi


BENI NĖ PISHINĖ
Beni bashkė me Lulin
Nė pishinė kanė shkuar
Pa lejen e babait
Atje pėr t'u freskuar
U hodh nė pishinė
Notin pa e mėsuar
Nė ujė u fundos
Shokėt e shpėtuan
Dhe babanė e Benit
Pėr kėtė e njoftuan
Shkuarjen nė pishinė
Vetėm ia ndaluan



FLETORJA E GJUHĖS
Fletoren e gjuhės
Beni e ka harxhuar
Vetura e biēikleta
Polic nė rrugė ka vizatuar
Papritur mėsuesi
Fletoren e hetoi
Benin pėr shkarravina
Atė ditė e qortoi
E shihni u tregon shokėve
Beni ē'ka ka vepruar
Nė fletoren e gjuhės
Ai ka vizatuar
Beni uli kokėn
I turpėruar ngeli
Me gabimin e tij
E tėrė klasa qeshi

KOMPJUTERI I BABAIT
Babai i thotė Benit
Me kompjuterin s'ka lojė
Me tė si veprohet
Unė ty tė mėsoj
Beni nga meraku
Aspak nuk duroi
E ndezi kompjuterin
Lojės ia filloi
I ka shtypur preklat
Pa pasur njohuri
E prish kompjuterin
E babait tė tij
Nė mbrėmje babai
Pakėz e qortoi
Pastaj kompjuterin
Nė servis e dėrgoi



LOJA ME BORĖ
Me topa bore Beni
Filloi tė luajė
Besės motrės vogėl
Filloi t'i gjuajė
Besa miturake
Filloi tė qajė
Babi qėlloi pranė
dėgjoi njė vaj
Babi mė s'duroi
Pak ėshtė nevrikosur
Pėr mbrapshtitė e Benit
Qė nuk kanė tė sosur

MURET E SHKOLLĖS
Beni mori shkumėsin
Di tė pikturojė
Nė murin e shkollės
Nisi tė vizatojė
Shokėt e qortuan
Po ai s'i dėgjoi
Shumė shpejt mėsuesit
Lajmi nė vesh i shkoi
E qortoi Benin
Nė sjellje e dėnoi
Babanė e tij
Nė shtėpi e lajmėroi



BUZĖ LIQENIT
Njė ditė vere Beni
Buzė liqenit u ul
Dhe nisi pulėbardhat
T'i gjuajė me gur
Xhaxhi kujdestar
Benin kur e pa
Mos u gjuaj pulėbardhave
Benit ai i tha
E sheh sa tė bukura
Dhe tė urta janė
Bukuri e liqenit
Shoqen nuk e kanė
Beni uli kokėn
I turpėruar shkoi
Xhaxhi kujdestar
Babait i tregoi

25

GRUSHTAT E BENIT
Rrinte nė njė skaj
Beni nė vetmi
Nuk dinte tė flasė
Me shokėt e tij
Njė djalė i afrohet
Dhe nis ta pėrqeshė
Beni i mbledh grushtet
Dhe do t'ia ngjeshė
Njė ditė nga pas shpine
Dikush e rrėzoi
Beni pa menduar
Me grushte e qėlloi
U alarmua mėsuesi
Deri nė drejtori
Tė nesėrmen nė shkollė
E thirrėn babin e tij
Babanė e Benit
Tė gjithė e informuan
Ndėrsa Benit vėrejtje
Nė ditar i shėnuan



BENI I SĖMURĖ
Beni dje nė borė
Ditėn ka rrėshqitur
Tėrė natėn e gjatė
Ai ka kollitur
Ka temperaturė
Shumė i digjet balli
Nė mėngjes te mjeku
E dėrgoi babai
E kėshilloi mjeku
Pėrjashta mos tė dalė
I dha kokrra e barna
Tė pijė edhe qaj

GJYSMĖVJETORI
Gjysmėvjetori
I vitit ka ikur
Me nota tė dobėta
Beni ka pėrsėritur
Babai i Benit
Sot nė shkollė ka shkuar
Suksesin e gjysmėvitit
Atje pėr ta dėgjuar
I nevrikosur babi
Shumė i turpėruar
Nga notat e Benit
Kur i pat dėgjuar



VONESA E BENIT
Rrugės pėr nė shkollė
Beni kur kalon
Vitrinave tė dyqaneve
Ndalet dhe shikon
I ndodhi njė ditė
Diēka u hutua
Iu shfaq harresa
Nė mėsim u vonua
E qortoi mėsuesi
Nė mėsime pse vonoi
Por mė shumė babai
Problemin kur e kuptoi

TELEFONATAT E BENIT
Pa lejen e babit
Ēdo ditė telefonon
Asnjėherė nė mbrėmje
Atij s'i tregon
Bisedon me shokė
Nuk do tė mendojė
Vallė nė fund tė muajit
Sa do tė kushtojė
Ėshtė fundi i muajit
Shumė ka kushtuar
Ėshtė sherri Benit
Babi ka kuptuar
E uli afėr vetit
Dhe shumė e qortoi
Aparatin telefonik
Atij ia ndaloi



BETIMI I BENIT
Babai nga Beni
Deshi tė kėrkojė
Sjelljet jo tė mira
Ai t'i harrojė
Si urdhėro tha Beni
Tė jap fjalėn time
Qė nga dita e sodit
S'do tė bėj gabime
Nga ajo ditė Beni
Mė kurrė nuk gabon
Sillet mirė me shokė
Dhe nė shkollė mėson

NĖ DITĖLINDJEN E BENIT
Beni pėr ditėlindje
Mua mė ka ftuar
I mbushi tė dhjetat
Ndjehet i gėzuar
Dhe xhaxhi Sokol
Bashkė me ne feston
Nganjėherė pėr Benin
Ai na tregon
Pasi hėngrėn tortėn
Ai ėshtė betuar
Do tė jem i sjellshėm tha
S`kamė pėr tė gabuar
Dhe pėr aventura
Unė s`do tė tregoj
Pėr notat e mira
Benin do ta lavdėroj



BENI NĖ TURNIR
Pėr ditėn e mėsuesit
Ka turnir nė shkollė
Beni me shokėt e klasės
Nė stadium luan futboll
Ai nė kėtė ndeshje
Luajti pėr mrekulli
Turnirin e shkollės
E fitoi klasa e tij
U gėzua mėsuesi
Mėmė edhe atė
Tash mė gjithnjė Beni
Ėshtė ēdoherė me fat

BENI SHUMĖ I MIRĖ
Thonė pėr ēudi
Beni ka ndryshuar
Dhe notat nė ditar
I ka pėrmirėsuar
Sillet mirė me motrėn
Dhe me shokė tė tij
Shumė i sjellshėm ėshtė
Oh sa mrekulli
Biēikletė tė re
Babai i ka blerė
Shumė e do mamaja
E pėrqafon pėrherė
Pėr fjalėn qė dha
E mbajti dhe s'tradhtoi
Oh sa lumturi
Tė gjithė i gėzoi



BRENGOSJA E BENIT
Nė njė ditė vjeshte
Sa shumė binte shi
Beni shumė brengosej
Pėr babanė e tij
Ulur te dritarja
Edhe po shikonte
Pėrse po brengosej
Mamasė po i tregonte
Kthimi i babait
Sa shumė e gėzoi
Iu hodh nė faqe
Dhe e pėrqafoi

DĖSHIRA E BENIT
Beni dorė pėr dore
Shėtit me babanė
Dikush akullore
Shet nė trotuar
Shumė i lakmon Benit
Po s'e thotė dot fare
Pėr tė kėrkuar akullore
Atij i vjen marre
Po babi i Benit
Ėndjen ia kuptoi
Nė vend se njė akullore
Dy ia pagoi
Beni i gėzuar
Shprehu falėnderim
Babit i dhuroi
Puthje e pėrqafim

 
Top
suela
view post Posted on 7/5/2011, 10:50           Quote




Nji djalosh kishte dalė pėr gjah ne malet e Shqiperisė. Nji shqiponje fluturoi sipėr tij, dhe u ndal nė majė tė nji shkrepi. Shqiponja ishte jashtėzakonisht e madhe dhe mbante nė kthetrat nji gjarpėn. Mbas pakė shqiponja fluturoi prej shkrepit ku kishte ēerdhen. Djaloshi u ngjit atėherė nė majė te shkrepit, dhe gjeti nė ēerdhe zogun e shqiponjes qe po luante me gjarpėrin e mbytun. Por gjarpėri nuk ishte vėrtetė i mbytun. Befas ai lėvizi, ngrejti kryet, nxori thimthin dhe baei te pickonte zogun. N'atė ēas djaloshi nxori harkun, dhe vrau me shigjetė gjarpėnin. Mandej ai mori zogun e shqiponjes dhe u nis nga shpia e vet. Befas ai degjoi mbi krye zhurmėn e krahėvet te shqiponjes.

"Pse ma grabite foshnjen?" thirri shqiponja.

"Foshnja asht imja, sepse unė e shpėtova nga gjarpėri qė ti nuk kishe mbyte" pėrgjegji djaloshi.

"Jepmė foshnjen time, dhe unė tė jap si shpėrblim mprehtėsinė e syvet tė mi dhe fuqinė e krahėvet tė mi. Ti do tė jeshė i pamposhtun dhe do tė quhesh me emnin tim!"

I riu i dha shqiponjes zogun e vet. Kur u rrit zogu, ai i sillej mbi krye djaloshit, qė tash ishte bere burr. Me harkun e vet ai mbyti shumė bishė tė pyllit, dhe me shpatėn e vet preu shumė anmiq tė vendit. Ndėr tė gjitha kėto vepra shqiponja i printe dhe e drejtonte.

I ēuditun nga kėto punė, populli e zgjodhi mbret gjuetarin trim. Ai e quejti Shqiptar, qė do me thene "Bir i Shqiponjes", dhe mbretnia e tij mori emnin Shqiperi, qė do me thene "Vendi i Shqipetareve."
 
Top
MUZIKSHQIP
view post Posted on 7/5/2011, 10:51           Quote




Na ishte nje here plaku me plaken, dhe na zihen njeri me tjetrin...
pasi u zun te dy keta, vendosen te ndaheshin,
por na duhej te ndanin dhe mallin qe kishin ne menyre te barabart...
...edhe keshtu ben.

*plaku merr kaposhin
*plaka merr macen
*plaku merr sheqerin
*plaka merr kripen
*plaku merr mashen
*plaka merr kacin

edhe u ndan si perfundimisht te dy pleqt...

kalon nje fare kohe, dhe plaka e lan kripen dhe e nxjerr ne diell per ta thar...mirpo kripa na humbi, avulloi, dhe ngeli plaka pa kripeeeee dhe nuk kishte me se te gatuante me, dhe na ngeli pa ngren plaka....ashtu

ndersa plaku kishte sheqer edhe hante sheqerin....keshtuuuu

kur plaka vinte per te trazuar zjarrin i digjeshin dokat (duart)

ndersa plaku kishte mashen edhe nuk digjesh...


nje dite prej ditesh, ngelen te dy si perfundim pa ushqime dhe pa lek...

edhe cte bej cte bej thot plaku!?...i thot kaposhit...

O kaposh

urdhero i thot kaposhi.

i thot plaku...kemi ngelur pa lek o kaposh, po dil e na gjej ndonje lek se nuk kemi me se te blejm buke.

e mire i thot kaposhi...

edhe keshtu vepron kaposhi, mer rrugen dhe niset per te gjetur lek per plakun...

ec e ec kaposhi, kur ne mes te rruges i del ujku.

i thot ujku kaposhit.

ku po vete o kaposh?

ja i thot kaposhi, kam dal te gjej ca lek se s'kemi me se te ham buke une edhe plaku...

oooo i thot ujku, a te vij edhe une me ty?

po... jo jo i thot kaposhi, se eshte rruge e larget edhe lodhesh.

jo ore jo, (i thot ujku) se nuk lodhem, po me ler te vij dhe une me ty.

epo mire hajde i thot kaposhi...dhe nisen te dy bashk.

ec e ec keta te dy, kur lodhet ujku.
i thot ujku kaposhit, o kaposh u lodha une, si t'ja bej?
a nuk te thash (i thot kaposhi) qe do lodhesh se eshte rruge e larget!
dhe e mer kaposhi ujkun dhe e fut tek barku...edhe nisen prap...

ec e ec, gjat rruges e njejta gje i ndodh edhe me dhelpren, lumin edhe ariun, edhe kaposhi beri te njeten gje si me ujkun(i futi te barku i vet) deri sa arriti tek mbreti.

kur arriti te mbreti kaposhi, hipi ne nje garth edhe ja nisi kenges...

kikiriki kikikua...dua cupen e mbretit per grua...
kikiriki kikikua...dua cupen e mbretit per grua...

kur e degjon mbreti.

hėu thot mbreti, kush eshte ky qerrata qe dashka cupen time per grua?

kapeni shpejt, i'u thot ushtareve te tij mbreti, dhe futeni tek kuajt e eger ta shkelin me kemb qe te ngordhi,,,dhe e kapin ushtaret e mbretit dhe e hedhin te kuajt e eger kaposhi...ndersa kaposhi,,,tak nxjerr ujkun nga barku dhe i ha ujku kuajt e eger.

del prap kaposhi dhe i'a nis prap kenges,
kikiriki kikikua...dua cupen e mbretit per grua...

hėu, prap mbreti, kapeni dhe futeni tek lepujt e eger, u thot mbreti ushtareve, qe ta han lepujt. e kapin ushtaret e hedhin kaposhin tek lepujt,,,kur kaposhi,,tak nxjerr dhelpren nga barku, dhe i ha dhelpra lepujt e eger,,,shpetoj prap kaposhiiii...
me te dal prap kaposhi i'a nis kenges serish...
kikiriki kikikua...dua cupen e mbretit per grua...

u cmend mbreti,,,kapeni u thot ushtareve dhe hidheni tek furra brenda qe te digjet nga zjarri...e kapin ushtaret e hedhin te zjarri kaposhin,,,,kur kaposhi tak, nxjerr lumin qe kishte tek barku i tij, dhe e shuan zjarrin lumiiiii,,,dhe keshtu shpetoj prap kaposhi.

del prap kaposhi dhe i'a nis prap kenges...

Kapeni tani, u thot mbreti ushtareve, dhe hidheni tek dhoma me florinj, te haj florinj sa te mbytet...
e kapin ushtaret, e fusin tek dhoma me florinj...
mbush barkun mire e mire me florinj kaposhi, dhe nxjerr ariun nga barku per te shqyer deren, e hap deren ariu, del kaposhi prap...
ne te ikur kaposhi, i'a merr edhe nje here kenges ne fund per inat te mbretit,,,kikiriki kikikua...dua cupen e mbretit per grua...edhe iken kaposhi, kthehet tek plaku...

u gezua plaku se i solli gjithe ato florinj kaposhi...

e shikon plaka dhe i vjen inat...
i thot plaka maces qe kishte ne shtepi...
po del edhe ti moj mace na gjej ndonje flori si kaposhi, se do ngordhim per buke...

e mire i thot macja se dal une,,,del macja, kap hardhuca, gjarprinj, neperka, edhe ja con plakes tek shtepia...i leshohen hardhucat ta han plaken...
ndihme...ndihme...po therriste plaka, bjer me kacit plaka hardhucave, po nuk mundte t'i vriste te gjitha...ndihme...ndihme...therriste plaka.

e degjon plaku qe po kerkonte ndihme plaka e shkret, dhe vete e ndihmon...dhe e shpeton plaken nga hardhucaaaaat....

dhe pastaj bashkohen prap plaku me plaken dhe jetojn prap sebashku te gezuaaaaar.....
 
Top
suela
view post Posted on 7/5/2011, 10:59           Quote




GISHTEZA

Na ishte nje here nje grua qe deshironte shume te kishte nje femije te vogel, por, meqe nuk dinte se si ta plotesonte kete deshire, shkoi tek nje magjistare plake dhe i tha:

-Desha te kisha nje femij te vogel; me thuaj c'duhet te bej per kete gje?

-Nuk eshte pune e veshtire, - iu pergjigj magjistarja. -Na nje kokerr elb, qe eshte i nje lloi tjeter nga ai qe rritet ne arat e fshatareve dhe qe e hane pulat. Vere ate ne poēen me lule dhe do te shohesh.

-Faleminderit! - i tha gruaja, dhe i dha magjistares dymbedhjet groshe. Pastaj u kthye ne shtepi te saj dhe e mbolli kokrren e elbit.
Pas pak, ajo pa te dilte prej dheut nje lule e madhe dhe e bukur, qe i perngjante nje tulipani ende te pacelur mire.

-Sa lule e bukur! - tha gruaja duke puthur fletet e kuqe e te verdha, dhe po ne kete cast lulja u cel me nje zhurem te madhe. Tani dukej qe ishte nje tulipan i vertet, por brenda, ne sfondin e gjelber, ishte ulur nje vajze shume e vogel, e holle dhe e hijshme, e gjate sa nje gisht. Keshtu e quajten GISHTEZE.

I dhane per djep nje guaske arre te lustruar mire, per shtrat nje flete manushaqeje per mbulese nje flet trendafili. Aty flinte naten; diten luante mbi tryeze, ku gruaja vinte nje pjate plot me uje, te rrethuar me nje kurore lulesh. Ne kete pjate notonte nje flete e madhe tulipani mbi te cilen Gishteza mund te ulej dhe te lundronte nga njera buze e pjates ne tjetren, me ndihmen e dy qimeve kali te bardha qe i sherbenin ne vend te lopatave.
Ta kishte enda ta shihje; pastaj ajo dinte te kendonte me nje ze aq te embel dhe melodioz, s'a s'ishte degjuar kurre ndonjehere.

Nje nate, kur ajo po flinte, hyri ne dhome permes nje xhami te thyer nje zhabe shume e shemtuar. Kjo kafshe e llahtarshme, e madhe pa mase dhe e qullet, kerceu mbi tryezen ku flinte Gishteza, e mbyllur ne nje flete te kuqe trendafili.

- Ē'nuse e bukur per djalin tim! - tha zhaba.
Mori guasken e arres dhe duke dale po nga xhami i thyer, e nxori vogelushen ne kopsht.

Atje rridhte nje she i gjere, qe nga njera ane puqej me nje mocal. Ne kete mocal jetonte zhaba me te birin. Buu! Uff! Ky ishte i piste dhe i shemtuar, i perngjante krejt te emes.

- Kuak kuak! brikkeek - ek - bertiti kur e pa vajzen e vogel shume te bukur ne guasken e arres.

- Shsht! Mos fol me ze kaq te larte! Do ta zgjosh, - i tha zhaba plake. - Pastaj edhe mund te na shpetoj, sepse eshte e lehte si penda e mjelmes. Do ta veme ne nje flet te gjere rrodheje ne mes te sheut. Aty do te jete si nje ishull dhe nuk mund te na ike. Nderkaq ne do te pergatitim, ne fund te mocalit, dhomen e madhe qe ju te dy do ota keni per banese.

Kishte aty nje sasi te madhe flete rrodhesh qe rriteshin ne uje me fletet e tyre te gjera e te gjelbera, te cilat dukeshin sikur lundronin ne siperfaqe. Rastisi qe me e madhja prej tyre te gjendej me larg, por zhaba plake notoi dhe vuri aty guasken e arres me Gishtezen qe po flinte ende.

Kur vogelushja u zgjua nga gjumi te nesermen ne mengjes dhe pa se ku ndodhej, zuri te qante me hidherim, sepse nga te gjitha anet e rrethonte uji dhe nuk mund te kthehej dot ne toke.

Zhaba plake, pasi e zbukuroi dhomen ne fund te mocalit me kallama dhe lule te vogla te verdha, notoi bashke me te birin drejt fletes se vogel ku gjendej Gishteza, per te marre shtratin e vogel dhe te bute dhe per ta shpen ne dhome. U perkul thelle ne uje perpara saj dhe i tha:

- Te paraqes tim bir, burrin tend te ardhshem.
Po ju pergatis nje banese shume te bukur ne fund te mocalit.

- Kuak! Kuak! Brekke-ke-keks! shtoi i biri.
Pastaj ata moren shtratin e vogel e te bukur dhe u larguan, kurse Gishteza rrinte e vetme mbi fleten e gjelber dhe qante, sepse nuk donte te jetonte me zhaben e llahtarshme dhe te martohej me te birin e shemtuar.

Peshqit e vegjel qe notonin aty prane ne uje, degjuan c'po thoshte zhaba, dhe kjo i beri kureshtare te shohin vajzen e vogel. Qe ne veshtrimin e pare ajo iu duk atyre aq e mire, sa menduan qe do te ishte shume fatkeqe po te shkonte me zhaben e shemtuar. Kjo nuk duhet te ndodhte kurre! U mblodhen rreth kercellit qe mbante fleten, e keputen me dhembe dhe atehere fleta e shpuri vogelushen aq large ne lume, sa zhabat nuk munden ta arrinin.

Gishteza kaloi para shume vendeve dhe zogjte e shkurrave kendonin kur e shihnin. "Sa vogelushe e bukur!" Me fleten qe lundronte gjithmone large e me large, vajza filloi te bente nje udhetim neper bote.

Rruges, nje flutur e bardhe, e bukur, zuri te fluturonte rrotull fletes dhe me ne fund u vendos mbi te, sepse ashtu ne fluturim nuk mund ta sodiste aq mire vajzen e vogel.

Gishteza, shume e kenaqur qe shpetoi nga zhaba e shemtuar, gezohej kur shihte gjithe ato bukuri te natyres dhe pamjen e ujit, qe nga dielli ndriconte porsi flori. Mori, rripin e saj dhe, pasi e lidhi njerin cep te flutura dhe tjetrin te fleta, shkoi perpara akoma me shpejt.

Befas kaloi nje brumbull i madh qe, kur e pa vajzen, e mbeshtolli trupin e saj te holle me kembet e tij dhe bashke me te fluturoi ne nje peme. Kurse fleta e gjelber vazhdoi te zbriste lumin bashke me fluturen qe s'mund te shkeputej me.

Oh, ē'tmerr! Sa u frikesua e shkreta Gishtez kur brumbulli e shpuri ne peme! E megjithekete, ajo i qante hallin flutures se bukur, te bardhe, qe e kishte lidhur te fleta dhe qe do te ngordhte nga uria, po te mos shkeputej dot prej saj. Por brumbulli as qe behej merak per kete; e uli ne fleten me te madhe te pemes, e gostiti me nektarin e luleve dhe megjitheqe ajo nuk i perngjante aspak nje brumbulli, ai i beri nje mije lavdata per bukurine e saj.

Pas pak erdhen t'i benin vizite te gjithe brumbujt e tjere qe banonin po ne ate peme. Zonjushat brumbuj, kur e pane, luajten brirthet dhe thane:

- Ē'gje e shemtuar! Ka vetem dy kembe.
- Dhe pa brithe, - shtoi njera prej tyre, - eshte e dobet, e shperdredhur, uf! i perngjet njeriut. Sa e shemtuar qe eshte!

Gishteza ishte shume e bukur, por brumbulli qe e kishte rrembyer, megjitheqe e pati cmuar te bukur, kur degjoi te tjeret ta shanin, filloi te besonte se ishte e shemtuar e se s'kishte nevoje per te. E zbriten nga pema dhe e vune mbi nje luleshqerre, duke ia kthyer keshtu lirine.

Vogelushja zuri te qante e te qante, ngaqe brumbujt e kishin perzen per shkak te shemtise se saj; por ne te vertet ajo ishte aq e bukur, sa t'i rrembeje koken.

Keshtu Gishteza e kaloi veren krejt vetem ne pyllin e madh. Thuri nje shtrat prej bari qe e vari poshte nje flete rrodheje per t'u mbrojtur nga shiu. Ushqehej me lengun e embel te luleve dhe pinte vesen qe binte ne mengjes mbi fletet.

Kaluan keshtu vera dhe vjeshta; dhe ja, erdhi dimri, dimri i gjate dhe i ashper. Te gjithe zogjte qe e kishin zbavitur me kenget e tyre, u larguan, pemet u zhveshen, lulet u vyshken dhe fleta e madhe e rrodhes, nen te cilen ajo qendronte, u perdroth dhe mbeti vetem nje kercell i thate dhe i verdhe.

Vogelushja e gjore, sa me shume qe i griseshin rrobat, aq me teper vuante nga te ftohtet. Shpejt zuri debora dhe cdo flok qe binte mbi te i dukej asaj sic do te na dukej ne nje lopate e tere me debore. Megjitheqe ishte mbeshtjell me nje flete te thate, ajo nuk arrinte dot te ngrohej; do te vdiste nga te ftohtet.

Prane pyllit ndodhej je are e madhe me grure, por qe tani ishte korrur e ne te nuk shihje vecse kashta mbi token e ngrire. Vogelushes se gjore iu duk sikur kishte per te kapercyer nje pyll te mbjelle rishtas. Duke u dredhur nga te ftohtet, ajo mberriti ne banesen e nje miu te arave. Ketu hyhej permes nje vrime te vogel, nen kashte. Miu ishte vendosur mire, kishte nje dhome plot me drithe, nje kuzhine te bukur dhe nje dhome per te bgren. Gishteza u paraqit te porta si lypese dhe kerkoi nje kokerr elb, sepse nuk kishte ngrene fare qysh prej dy ditesh.

- Vogelushe e gjore! - iu pergjigj miu plak i arave, qe ishte zemermire.
- Hajde te hash me mua ne dhomen time; atje eshte ngrohte.

Pastaj Gishteza i hyri ne zemer dhe ai shtoi:

- Te lejoj ta kalosh dimrin ketu; por me kusht qe ta mbash te paster dhomen dhe te me kallzosh perralla te bukura; i kam shume qejf perrallat.

Vajza e vogel pranoi dhe s'pati pse te ankohej.

- Do te kemi nje vizite, - i tha nje dite miu plak, fqinji im ka zakon te vij te me shohe nje here ne jave. Eshte shume me mire nga gjendaj se une; ka sallone te medha dhe mban nje qyrk kadifeje te zeze. Po deshi te te marre per grua, ti do te jesh shume e lumtur. Vecse ai nuk sheh fare. Kallzoi atij perrallat me te bukura qe di ti.

Gishteza nuk u dha rendesi ketyre fjaleve...

















color=red]Vazhdimi

Ajo s'kishte nder mend te martohej me fqinjin, ky nuk ishte gje tjeter vecse nje urith. I mbuluar me qyrkun e tij prej kadifeje te zeze, ai nuk vonoi dhe u beri vizite. Sipas miut te arave, ai ishte shume i pasur dhe i mencur dhe kishte nje banese njezet here me te madhe se ajo e tij. Ishte shume i arsimuar, por nuk mund te duronte dot driten e diellit dhe lulet e bukura; ai fliste shume keq per to duke mos i pare kurr ndonjehere.

Gishteza kendoi njeheresh dy kenge: "O brumbull fluturo e fluturo"! dhe "Moj unaza me trendafila". Urithi, i magjepsur nga zeri i saj i bukur, ra ne dashuri dhe lindi menjehre deshira te martohej me te, por nuk tha asnje fjale, sepse mendohej mire perpara se te fliste.

Per te kenaqur fqinjet e tij, urithi u dha leje te shetisnin sipas qejfit ne nje rruge te madhe te nendheshme qe e kishte celur ndermjet te dy banesave, por iu lut qe te mos trembeshin nga nje zog i ngordhur qe gjendej andej nga do te kalonin dhe qe e kishin varrosur ne fillim te dimrit.

Ishte hera e pare qe fqinjet e tij perfitonin nga kjo dashamiresi. Urithi i udhehoqi ne kete korridor te gjate e te erret, duke mbajtur nder dhembe nje cope dru te vjeter me fosfor, per t'u ndricuar rrugen. Kur mberriten te vendi ku dergjej zogu i ngordhur, urithi hoqi me fecken e tij te gjere nje cope tavani dhe beri keshtu nje vrime nga ku hyri drita. Ne mes te korridorit shtrihej pertok trupi i nje dallandysheje, pa dyshim te ngordhur nga te ftohtit, qe i kishte krahet te ngritur pas trupit, koken dhe kembet te fshehura nen pendet. Kjo pamje e hidheroi Gishtezen, ajo i donte shume zogjte e vegjel qe gjithe veren e kishin gezuar me kengen e tyre. Por urithi e shtyu dallendyshen me ato kembet e tij shkurtabiqe dhe tha:

- Nuk do te ciceroj me! Ē'fatkeqesi te lindesh zog! Shyqyr qe asnje nga femijet e mi nuk do te kete nje fat kaq te keq. Nje krijes e tille s'ka asnje pasuri vec cicerimen e saj: Ēivit! Ēivit dhe dimrit vdes nga uria.

-Ju flisni tere mend! - u pergjigj miu plak. -Ēivit! nuk sjell asgje; kaq mjafton per t'u mbytur ne mjerim, megjithekete ka prej tyre qe mbahen me te madh se dine te kendojne.

Gishteza nuk tha asgje, po kur dy te tjeret i kthyen shpinen zogut, ajo u perkul mbi te dhe e puthi ne syte e tij te mbyllur.

"Ndoshta eshte po ai zog qe kendonte aq embel per mua kete vere", -mendoj ajo.

Urithi, pasi e zuri vrimen, i shoqeroi miqte ne shtepine e tyre. Meqenese nuk flinte dot, Gishteza u ngrit dhe thuri nje qilim te bukur prej kashte, te cilin e solli ne rrugen e nendheshme dhe e hodhi mbi zogun e ngordhur. Pastaj i vuri perrreth ca pambuk qe e kishte gjetur te miu, sikur kishte frike se mos lageshtia e dheut te ftohte i bente keq trupit te pashpirt.

"Lamtumire! zog i bukur! - tha ajo.
-Lamtumire! Faleminderit per kengen e bukur qe me kenaqte aq shume gjate stines se kendshme te veres kur une soditja me adhurim blerimin dhe ngrohesha ne diell".

Ne keto fjale e siper mbeshteti koken ne gjoksin e dallendyshes, por menjehere u ngrit e frikesuar; ajo kishte degjuar nje trokitje te lehte; vinte nga zemra e zogut qe s'kishte vdekur, por vetem kishte ngrire. Te ngrohtet ia kishte kthyer jeten.

Ne vjeshte dallendyshet shkojne ne vendet e ngrohta dhe ne qofte se ndonjera prej tyre vonohet rruges, te ftohtet e rrezon menjehere ne toke si te vdekur dhe debora e ftohte shtrohet mbi te.

Gishteza akoma dridhej nga frika; ne krahasim me te, qe nuk kishte nga trupi me e gjate se nje gisht, dallendyshja dukej si nje gjigand. Megjithkete, ajo mori kuraje, e shtrengoi mire pambukun rreth zogut te gjore, shkoi te kerkonte nje flete mendre qe i sherbente si mbulese, e mori dhe ia vuri ne koke.

Naten tjeter, kur shkoi perseri prane te semures, e gjeti te gjalle, por aq te dobet, sa mezi hapi pak syte qe te shikonte vajzen e vogel, e cila ne vend te drites mbante ne dore nje cope dru te vjeter te ndritshem.

-Te faleminderit, vogelushe e bukur! - i tha zogu i semure, - ti me ngrohe mjaft. Pas pak do ta marr perseri veten dhe do te fluturoj ne ajer, ne rrezet e diellit.

- Sa keq! - u pergjigj Gishteza. - jasht ben ftohte, bie debore, ka ngrica; rri ne shtratin e ngrohte. Do te kujdesem une per ty.

Pastaj i solli uje ne nje flet luleje. Zogu piu dhe i tregoi se si i qe shqyer njeri krah ne nje ferre dhe nuk kishte mundur t'i ndiqte zogjte e tjere ne vendet e ngrohta. Me ne fund kishte rene ne toke dhe nga ky cast nuk i kujtohej fare se ē'i kishte ndodhur.

Gjate gjithe dimrit, fshehurazi nga miu dhe urithi, Gishteza e mjekoi dallendyshen me dhembshuri me te madhe. Kur erdhi pranvera dhe dielli nisi te ngrohte perseri token, zogu i la lamtumiren vajzes se vogel qe e hapi perseri vrimen e bere dikur nga urithi. Dallendyshja iu lut mirebereses se sa qe t'i hipte ne kurriz dhe ta shoqeronte ne pyllin e gjelber.
Por Gishteza e dinte se largimi i saj do t'i shkaktonte hidherim miut plak te arave.

-Jo, - i tha ajo, -nuk mundem.
-Lamtumire, pra, lamtumire, vogelushe e bukur!
e pershendeti dallendyshja duke fluturuar jashte ne rrezet e diellit. Gishteza e veshtroi tek ikte, me lot nder sy, e donte dallendyshen e gjore!-Ēivit! Ēivit! beri zogu edhe nje here dhe u largua.

Gishteza u hidherua me shume, qe nuk lejohej asnjehere te dilte dhe te ngrohej ne diell. Gruri kishte mbire mbi shtepine e miut te arave, duke krijuar per vogelushen e gjore, qe ishte sa nje gisht, nje pyll te vertete.

-Kete vere do te punosh per pajen tende, - i tha miu, se urithi i merzitshem me pelice te zeze e kishte kerkuar Gishtezen per grua. -Per t'u martuar me urithin, duhet te kesh rroba dhe nderresa sic te ka hije.

Vogelushja u detyrua te merrte furken dhe miu i arave mori gjithashtu me meditje kater merimanga qe tirrnin pa pushim. Ēdo mbremje urithi u bente vizite dhe nuk pushonte se foluri se si, kur mbaronte vera dielli ishte aq i nxehte, kurse tani ai e digjte token aq shume, sa behej e forte gur. Keshtu pra, martesa e tij me Gishtezen do te behej vetem ne mbarim te veres. Por Gishteza nuk qe aspak e kenaqur, sepse urithi ishte per te tmerresisht i merzitshem. Ēdo dite, ne lindje dhe perendim te diellit, ajo shkonte te porta, ku nepermjet kallinjve qe i lekundte era, veshtronte kaltersin e qiellit, adhuronte bukurine e natyres dhe duke menduar per dallendyshen e dashur; por dallendyshja ishte larg dhe nuk do te kthehej ndoshta kurr.

Erdhi vjeshta dhe Gishteza e kishte mbaruar pajen e saj.

-Per kater jave kemi dasem! - e njoftoi miu.

Vajza e shkret qau me lot, ajo nuk donte te martohej me urithin e merzitshem.

-Ē'budallallek! - tha miu. -Mos u bej kokeforte, ndryshe te kafshova me dhembin tim te bardhe. Ti duhet ta ndjesh veten shume te lumtur qe martohesh me nje burr aq te bukur, i cili mban nje qyrk kadifeje te zeze, qe s'e ka as mbreteresha vete. Ti duhet te jesh mirenjohese qe do te gjesh nje kuzhine dhe nje qilar te mbushur plot.

Urithi u paraqit per te marre Gishtezen nen toke, ku ajo nuk do ta shihte kurr diellin qe shkelqen, sepse i shoqi nuk do ta duronte dot kete gje. Oh sa u hidherua ajo! Te pakten ketu, te miu i arave, asaj i qe lejuar te dilte deri te porta e ta shihte diellin e ndritshem.

-Lamtumire, o diell i bukur! - tha ajo e pikelluar duke ngritur duart ne qiell.

-Lamtumire pra, meqenese tani e tutje jam denuar te rroj ne keto vende te merzitshme, ku rrezet e tua nuk i gezon njeri.

Pastaj beri disa hapa jasht shtepise, se grurin e kishin korrur dhe kishte mbetur vetem kashta.

-Lamtumire, lamtumire! - tha ajo duke perqafuar nje lule te vogel te kuqe. -Po e pe ndonje here dallendyshen, pershendete nga ana ime.
Ne kete kohe ajo degjoi:

-Ēivit! Ēivit!

Ngriti koken: ishte dallendyshja qe po kalonte.
Zogu u gezua sa s'ka kur e pa Gishtezen: zbriti shpejt e shpejt duke perseritur Ēivit! Ēivit! i gezuar, dhe erdhi te ulej prane mirebereses se tij te vogel. Kjo i tregoi se si donin ta martonin me urithin e shemtuar qe rrinte nen toke, ku dielli nuk hynte kurre. Kur tregoi kete gje, ajo i derdhi lotet rreke.

-Dimri po vjen, -tha dallendyshja, -une po kthehem ne vendet e ngrohta, a deshiron te me ndjekesh pas? Hip ne kurrizin tim dhe lidhu aty me rrip. Ne do te ikim larg urithit te keq dhe baneses se tij te erret, tutje maleve, ku dielli ndricon me bukur se ketu, ku vera dhe lulet jane te perjetshme.
Eja pra, eja me mua vogelushe e dashur, ti qe me shpetove jeten kur une dergjesha ne korridorin e erret, gjysem e vdekur nga te ftohtet.

-Po, do te vij pas! -tha Gishteza.
U ul ne shpinen e zogut dhe e lidhi rripin e saj me nje nga pendet me te shendosha; pastaj dallendyshja u ngrit siper mbi pyjet, detin dhe malet e larta te mbuluara me debore te perjetshme.

Gishteza ngriu, por u struk ne pendet e ngrohta te zogut duke lene jashte vetem koken e saj te vogel per te soditur me adhurim bukurite qe kalonin poshte saj njera pas tjetres.

Mberriten keshtu ne vendet e ngrohta. Dielli ndriste atje me me shkelqim se te ne dhe qielli dukej dy here me larg. Ne shpatet e avllite e shtepive rriteshin vile rrushi te bardhe e te zi; pyjet ishin plot me limona dhe portokaj; mendra kacurrele dhe mersina perhapnin ane e mbane eren e tyre te kendshme. Neper rruget femijet loznin me flutura krahegjera dhe ngjyra - ngjyra. Dallendyshja fluturonte e fluturonte dhe vendi behej gjithnje e me i bukur, derisa, me ne fund, ajo dhe Gishteza mberriten te nje pallat i mocem prej mermeri te bardhe te shndritshem, qe ngrihej midis pemesh te gjelbra te shkelqyshme, prane nje liqeni te kalter. Rreth shtyllave te larta te pallatit perdridheshin pjergulla dhe ne maj te tyre kishte nje tok cerdhe dallendyshesh. Njera prej ketyre cerdheve ishte banesa e dallendyshes qe po sillte Gishtezen.

-Ja banesa ime, -i tha zogu; -por nuk eshte e pershtatshme per ty, pastaj edhe une s'jam pergatitur te te pres. Zgjidh vete njeren prej luleve me te bukura; une do te vendos aty dhe do te bej ē'eshte e mundur qe ti te jetosh si jo me mire.

-Ē'lumturi! - thirri Gishteza, duke rrahur pellembat e saj te vogla.

Nje koloni e madhe e bardhe mermeri shtrihej pertoke ashtu sic kishte rene e thyer cope - cope; por, midis copave te saj kishin mbire me te bukurat lule te bardha.
Ja, aty ne njeren prej petaleve te gjera, dallendyshja vendosi vajzen e vogel.

Gishteza, e gezuar ne kulm, mbeti e mahnitur nga gjithe bukurite qe dukeshin rreth e rrotull ne kete vend magjepses.

Por sa cudi qe i erdhi! Nje burr i vogel, i bardhe dhe qe dukej tejpertej si qelqi, i gjat sa nje gisht, qendronte i ulur mu ne mes te lules.
Ai mbante ne koke nje kurore te arte dhe krahet i kishte te mahnitshem.

Ishte mbreti i luleve; cdo lule ishte pallati i nje burri te vogel dhe i nje gruaje te vogel, por ky na ishte mbreti i te gjithe atyre.

-O Zot, sa i bukur qe eshte! - i tha Gishteza dallendyshes me ngadale.

Princi i vogel u tremb shume kur shikoi dallendyshen qe, natyrisht, dukej nje zog gjigand perpara tij qe ishte aq i vogel e delikat, por kur veshtroi Gishtezen, ai u mahnit sepse ajo ishte zonja me e bukur qe kishte pare ndonje here.
I vuri asaj kuroren e tij te arte ne koke; e pyeti per emrin dhe nese deshironte te behej gruaja e tij.

Ē'burre ne krahasim me te birin e zhabes plake dhe urithin me pallto te zeze! Pote pranonte, ajo do te behej mbreteresha e luleve.

Vajza pranoi dhe menjehere asaj i erdhen per vizite zoterinj dhe zonja te bukura qe dilnin nga cdo lule per t'i sjell dhurata.

Nje pale krahe te tejdukshem, qe kishin qene te nje mize te madhe te bardhe, e kenaqen me shume se cdo gje tjeter. Keta krahe qe i ngjiti ne supet e saj i dhane mundesi Gishtezes te fluturonte nga nje lule ne tjetren.


Ne kete kohe ne cerdhen e saj dallendyshja kendonte kenget me te bukura; por thelle ne zemer ajo e ndiente veten shume te hidheruar qe ishte ndare nga mirembajtesja e saj.

-Nuk do te te quaj me Gishtez, -i tha mbreti i luleve.
-Ky emer eshte i shemtuar, kurse ti je e bukur, e bukur sic duhet te jete mbreteresha e luleve.
Qe sot e tutje ne do te te quajme Maja.

-Lamtumire, lamtumire! - tha dallendyshja e vogel duke fluturuar perseri drejt Danimarkes.

Kur mberriti atje shkoi perseri ne cerdhen e saj permbi dritaren ku autori i ketyre perrallave e priste te kthehej.

-Ēivit! Ēivit! - i tha ajo dhe keshtu ai mesoi historine qe lexuat.




[/color]

Nje shtepi per dimer

ateher...

na ishte nje here e nje kohe urithi Gustavo, ai jetonte ne nje shpell te thell ne pyje, dhe pothuajse nuk e shinte driten e diellit.

Gjithe kohen lexonte dhe flinte.

Gustavo kishte me qindraaaaa libra, dhe lexonte derisa i mbylleshin syte.

Nje dite vjeshte, dy miqt e tij, Filiberto dhe Alfonso, shkuan ta takonin dhe mbeten te cuditur!

-Gustavo! -tha FLiberto, -Duhet te dalesh pak ne ajer te paster! Ketu thelle ne shpelle, ndonje dite, pa te vene re kush, do te te bjeri te fiket e do te ngordhesh.
Nuk e di qe dimri eshte tek dera? Ti nuk ke mbledhur asnje ushqim per ditet e veshtira te dimrit. Nuk mund te jetosh vetem duke lexuar libra...-i tha Filibertoja Gustavos.

-Filiberto ka te drejte miku im,-shtoi Alfonso.-Ne duam te te ndihmojm Gustavo. Mund te qendrosh tek foleza jone e re, po te duash...-i tha ALfonso, Gustavos! Ne i kemi mbledhur ushqimet per dimer. Aty mund te sjellesh dhe librat e tua.

-Dhe Gustavoja pranoi te shkonte e te jetonte me dy miqt e tij.

Shtepia e Filibertos dhe Alfonsos ishte shume e mire, edhe shume e madhe...

Minjt e kishin rregulluar me shume kujdes. Kishin hapur edhe nje dritare te vockel per t'u ajerosur.

-Gustavoja mori me vete te gjitha librat e tij..ndjehej shume i kenaqur qe do banonte me dy minjt te cilet ishin shoket e tij te vetem.

-Gustavo lexonte shume, here pas here delte edhe ne ajer te paster nga dritarja qe kishin bere shoket e tij.

Ne dhjetor, ra shume debore dhe pllakosi nje i ftofet shume i madh...akulli dhe te ftohtett arriten deri brenda ne shtepi ku banonin tre shoket.

-Filiberto edhe Alfonso, e mbanin soben ndezur dite edhe nate, ngaqe ishte shume shume ftohte.

Ndersa Gustavo, rrinte ne shtratin e tij duke lexuar vazhdimisht librat qe kishte marr me vete.

Dimri u be edhe me i eger...

Drute per soben mbaruan te gjitha dhe i ftofeti as qe kishte ndermend te largohej...

Te tre miqt tane po na ngrinin nga te ftoftit i madh.

Ata vendosen qe te digjnin librat bashk me Gustavon, se ndryshe do ngordhnin nga te ftoftit,

dhe ashtu vepruan...

-Foleja ime e vjeter, ishte pak e rrenuar vertet, por te ftohtit nuk hynte aty brenda, -u ankua urith Gustavo...

Te dy miqt e tij, nuk e kundershtuan!

Pas ca kohesh, i kishin djegur pothuajse te gjithe librat e Gustavos...

Nje nate urith Gustavo, kur dy minjt po flinin, u largua pa u then asnje fjal, dhe shkoi tek foleja e tij e vjeter...

-Atje do te ken mbetur akoma disa libra per te lexuar!, -tha Gustavo!

Dhe shkoi serish ne shtepin e tij te vjeter e te rrenuar per te vazhduar leximin e librave qe kishte len ende atje...

dhe keshtu urith Gustavo, nuk pushoi kurr se lexuariiii...



 
PM  Top
suela
view post Posted on 7/5/2011, 11:26           Quote


















Mbreteresh Evangjelia



Nje here e nje kohe, na ishin dy vellezer, Arturo dhe Matiani..

Arturo, na ishte vellai i madh, dhe Matiani ishte vellai i vogel.

Nje dite prej ditesh, kur te dy vellezrit po shetisnin neper rrugicat e fshatit, Arturo takoi Evangjelien...

Ajo ishte shume e bukur!

Arturo u dashurua marrezisht me bukuroshen Evangjelie, mirepo edhe Evagjelia e pelqeu Arturon se ishte djal i pashem...

Arturo me pas vendosi te shkonte te shtepia e Evagjalies, per te takuar prinderit e saj dhe t'u kerkonte atyre doren e Evagjelies per nuse...

dhe ashtu beri...

Me pas ata u martuan bashk.

Ne shtepin e Artuos dhe Matianit, gjendja ekonomike ishte shume e rende, dhe nuk kishin as buke te hanin...

keshtu nje dite prej ditesh vellai i madh Arturo, vendosi te iki ne kurbet, ne Turqi...

ai u largua duke i premtuar gruas se tij se nje dite do kthehej serish pran saj, dhe ajo te mos e harronte se ai e donte shume.

dhe Evagjelia e donte shume Arturon, dhe u deshperua shume nga largimi i tij per ne kurbet.


Nderkohe, pas pak kohesh, vellai i Arturos, Matiani, ne bindjen e plot te tij se vellait te vet do t'i ndodhte dicka e keqe ne kurbet dhe nuk do kthehej me,,,i kerkon Evagjelies te martohej me te...mirepo Evagjelia nuk pranoi, se e donte shume Arturon dhe i kishte dhen fjalen se do e priste ate deri ne vdekje...

Keshtu Matiani u nevrikos dhe e rrahu shume Evagjelien dhe e groposi te gjall Evagjelien ne nje varr me gure..dhe iku ne shtepi..

Pas pak, aty pran varrit, kalon nje Bej, hipur ne nje kal te bardhe,,ne nje cast ai po degjonte disa renkima sikur vinin nga larg,,,

Zebret nga kali dhe po degjonte me imtesi,,,kur u afrua tek varri me gure, kuptoi se renkimat po vinin prej aty...
E zbuloi varrin dhe aty gjeti Evagjelien e bukur qe e kishte varrosur te gjall i kunati i saj i keq, Matiani.

Beu filloi ta pyes Evagjelin se, cfare i kishte ndodhur…?, ajo i tregon historin atij se, si i kunati i saj i’a kishte bere…
Ajo i’u lut Beut qe ta merrte me vete dhe ta largonte nga aty, se ne shtepin e saj nuk kthehej dot serish..
Dhe Beu e mori me vete Evagjeline e bukur!

Pasi vajten ne shtepin e Beut, Beu i tha Evagjelise se ajo duhej te punonte qe te rrinte aty, dhe e beri sherbetoren e shtepis.

Evagjelia u gezua qe Beu e mbajti ne shtepi dhe i dha edhe pune…

Beu ishte i martuar dhe me nje femij, ai kishte nje djal.

Por ne shtepin e tij ai kishte punesuar edhe nje hamall, i cili merresh me blegtorine dhe bujqesin ne shtepin e Beut.

Beu dhe e gruaja e tij ishin shume te kenaqur qe kishin nje sherbetore si Evangjelia, ajo u bente te gjitha punet e shtepise dhe ishte shume e sjellshme…ata e moren shume per zemer Evangjeline…edhe Evangjelia ishte shume e kenaqur qe punonte ne nje familje te mire.

Nje dite prej ditesh, hamalli shkon per dru ne pyll, kur ai kthehet nga pylli me mushken me dru, i therret Evangjelise per ta ndihmuar ate qe te shkarkonin mushken me dru..dhe Evangeli e ndihmonte..

Ai nisi perdita qe te kerkonte ndihmen e Evangjelise…

Nje dite hamalli i thot Evangjelise se kishte ren ne dasiuri me te dhe i kerkon qe te martohen…

Por Evangjelia nuk pranzi, dhe ajo i thot se ishte e martuar dhe se do priste burrin e saj Arturon te cilin e donte shume dhe se ishte e bindur qe nje dite do bashkohej prap me te.


Hamalli u merzit shume me Evangjeline, dhe vendosi qe te hakmerrej ndaj saj!

Mirepo ai e dinte se te zotet e shtepise, e kishin shume per zemer Evangjeline, dhe nuk po gente dot nje menyre se si te hakmerrej ndaj saj…

Nje nat hamalli, priti deri vone sa fjeten te gjithe, merr nje thike edhe vete ther te birin e Beut, me pas ai shkon e vedos thiken posht jastekut te Evangjelise.

Kur zgjohen ne mengjes Beu me gruan e tij dhe ven ne guzhine per te ngren mengjesin, ēuditerisht, si asnje dite tjeter ata vune re se djali i tyre, i cili cdo dite ngihej shpejt ne mengjes, ate mengjes ai nuk po dukej!
Te dy bashke, Beu me gruan e tij shkuan tek dhoma e djalit dhe e gjejn djalin te vdekur.

Hamalli duke qar, i thot Beut dhe gruas se tij se, ai kishte pare Evangjeline me nje thike ne dore, dhe i con ata tek dhoma e Evangjelise, dhe ngre jastekun ku kishte fshehur thiken dhe u’a tregon.

Evangeli u tmerrua kur u zgjua papritmas dhe shikon hamallin me thiken me gjak ne dore.

Hamalli I bertet Evangjelise duke I then!

-te pashe qe e vrave ti djalin e Beut!,-trego te verteten!.-i bertet hamalli.
Por Evangjelia nuk po kuptonte asgje!

Kurse Beu i thot!

-Une te shpetova jeten, te dhash gjithcka, ushqim, pune, streh per te fjetur, dhe ti me vrave djalin!

Evangelia i thot Beut se nuk e kishte bere ajo nje gje te tille, ajo i lutet e pergjerohet Beut qe ta bisonte ate.

Por Beu vendos t’i jap rrogen e saj, dhe nuk e ndeshkon pasi nuk kishte fakte por edhe se e kishin shume per zemer Evangjelin, dhe keshtu denimi i vetem qe i jep Evangjelis, e perze nga shtepia…

Evangelia largohet shtepia duke qar dhe duke i then Beut se nuk ishte ajo qe kishte vrar te birin e tij.

Pasi u largua Evangjelia, ajo mberrin ne nje qytet, ku sheshi i qytetit ishte mbushur plot me njerez.

Ajo pyet aty, perse ishin mbledhur kaq shume njerez?

Njerzit i tregojn se, ishte nje I varfer qe I kishte 50 lek borxh mbretit dhe nuk kishte t’ia kthente, dhe keshtu mbreti kishte vendosur ta varte ate ne litar.

Evangjelia me pas I afrohet nje ushtari dhe I thot atij se, pot e paguante ajo borxhin e njeriut te varfer, a do ta linin te gjall?
Ushtari nderkohe vete i thot mbretit se ishte nje grua qe donte te pagante borxhin ne kembim te jetes se njeriut te varfer qe do e varnin, dhe mbreti bie dakort.

Kur ushtaret e zgidhen nga litari njeriun e varfer, ai i pyeti ata se, kush ishte ai person qe i shpetoi jete?, ata i than se ishte nje grua qe sapo ishte largura nga aty.
Ai me pas rendi me vrap per ta takuar dhe ta falenderonte Evangjeline, ai e kapi Evangjeline pran nje lumi, kur e pa Evangjeline ai mbeti i mahnitur nga bukuria e saj.
Me pas ai e pyeti se, perse i’a shpetoi jeten? Evangjelia i tha se i erdhi keq dhe mqs kishte leket te shpetova.
Por burri nuk e besoi, ai mendoi se Evangjelia kishte ren ne dasiuri me te, dhe i kerkon asaj qe te martoheshin. Evangjelia nuk pranoi se ishte e martuar me Arturon dhe se e donte shume burrin e saj, ajo i hipi nje barke qe gjendej aty ne lum dhe u largua, ndersa burri u kthye ne shtepi.

Me pas Evangjelia mberriti ne disa ara me lule. Kur ajo kishte qen e vogel, nena e saj i kishte mesuar se si te pergatiste ilace me lulet, ajo i kerkoi pronarit te asaj toke qe te ndertonte nje barak dhe te qendronte aty dhe te bente ilace per njerzit e semur dhe t’i sheronte ata, pronai i tokes e lejoj me kenaqesi te madhe…Evangjelia vec asaj qe ishte shume e bukur, ishte edhe shume njeri i mire ne shpirt…
Tek baraka qe ndertoi Evangjelia, filluan te vinin shume njerez te semur qe t’i sheronte Evangjelia me placet e saja…
Zerat se nje grua e mire sheronte njerzit me ilac lulesh, mberriten deri ne veshin e mbretit te asaj zone…
Dhe mbreti i cili quante nga nje semundje e pa sherueshme, kerkoj qe t’ia sillnin Evangjeline dhe ta sheronte ate nese ajo mundej.

Ai i tregoi Evangjelis se cfare semundje e mundonte mbretin dhe Evangjelia mblodhi disa lule, beri ilacin qe duhej dhe e sheroi mbretin..

Ne kete kohe, kthehet ne shtepi Arturo qe kishte qen ne kurbet ne Turqi. Ai gjen vetem te vellan Matianin ne shtepi, dhe e pyet ate se ku ishte Evangjelia, gruaja e tij?, Matiani e genjen te vellain dhe i thot se Evangjelia kishte vdekur nga deshperimi qe Arturo ishte largura.

Dhe nga te qaret e shumte, i thot te vellait, une ngela qorr, ndersa Mariani ishte qerruar nga mekati qe kishte bere.
Ndersa hamalli i Beut kishte ngelur shurdh, dhe njeriu qe Evangelia i shpetoi jeten, kishte ngelur memec.

Lajmi qe nje grua sheronte njerzit e semur ishte perhapur gjithandej…

Te tre te semuret, i vellai i Arturos, hamalli dhe burri memec, ven tek Evangjelia qe te sherohen, mirepo nuk e dinin se ishte Evangjelia.

Kur ven atje, Evangjelia habitet kur shikon Arturon, te shoqin, dhe nxjerr nje grua qe e kishte punesuar aty si ndihmese, qe t’I pyesi se perse kishin ardhur!?

Gruaja i pyet dhe nderkohe qe te tre genjejn se perse kishin vajtur.

Si fillim futet i pari njeriu qe Evangjelia pagoi borxhin per te dhe i shpetoi jeten atij…

Evangjelia e pyeti se cfare kishte ndodhur qe kishte ngelur memec? Dhe ai i tregon te verteten Evangjelies, dhe ajo e sheron burrin memec dhe i thot se ajo ishte Evangjelia,,,burri i penduar i kerkon falje Evangjelies, dhe iken per ne shtepi…

Me pas futet Beu me hamallin qe e kishte sjell per ta sheruar,
Evangjelia e pyet hamallin se cfare kishte ndodhur qe ai kish ngelur shurdh, ndersa hamalli e genjen Evangjelien…ajo e lyen me ilacin e luleve hamallin dhe ai nuk po sherohej…hamalli po shqeteohej qe pse nuk po sherohej,,,Evangjelia me pas I thot Beut qe te dilte jasht, dhe I kerkon hamallit qe te tregonte te verteten se ndryshe ilaci nuk do kryente efekt ne rast se ai genjente.
Ateher hamalli I tregon te verteten Evangjelies, se si kishte ndodhur dhe u sherua, pastaj Evangjelia I thot se ishte ajo gruaja e cila ai akuzoi per vrasjen e te birit te Beut. Hamalli I deshperuar I kerkoi falje Evangjelies dhe u largua…

Me ne fund erdhi dhe radha e Matianit qe te futej per t’u sheruar,
Evangjelia e pyeti Matianin se cfare kishte ndodhur qe ai kishte ngelur i verber?
Por Mariani veproi si hamalli, ai e genjeu Evangjelien, nuk i tregoj asaj te verteten..
Ajo veproi njesoi si me hamallin edhe me Matianin dhe i thot se po nuk tregoi te verteten ilaci nuk do e sheronte ate…me pas Matiani i tregon asaj te verteten, kur ai sherohet shikon Evangjelien dhe e njohu me nje here, ai rend perjashta dhe i thot te vellait Arturos se, gruaja qe sheronte ishte Evangjelia. Arturo u fut brenda ta takonte ate, dhe i kerkoj asaj qe te ktheheshin ne shtepi dhe te jetonin bashke, mirepo Evangjelia nuk pranoi, dhe Arturo iken i deshperuar bashke me te vellain per ne shtepi.

Nje dite mbreti i asaj zone vdes, dhe si trashegimtare le Evangjeline, gruan e bukur dhe zemermire.
Evangjelia u be mbreteresh.

Arturo nuk e dinte qe Evangjelia u be mbreteresh, dhe ai vendosi te shkoi te mbreti dhe t’i kerkonte atij ndihme per te bindur Evangjelien qe te bashkohej serish me te.
Kur Arturo vete ne mbreteri, atje shikon ne fron Evangjelien, ai u habit kur pa gruan e tij mbreteresh, me nje here Arturo mendoi se ajo ishte martuar me mbretin, pasi Arturo nuk e kishte marr vesh se mbreti kishte vdekur dhe se kishte len trashegimtare Evangjelien.

Arturo filloj ta peste Evangjelien se, pse u martua me mbretin dhe e la Arturon qe ai e donte shume?
Mirepo Evangjelia i tha se do te sjell ketu perpara teje njezet vajzat me te bukura te mbreterise dhe zgjith cilen nga keto te duash per grua.
Arturo nuk pranoi se donte shume Evangjelien dhe i kerkonte asaj qe te shkonte ne shtepi me te.

Ateher Evangjelia kur pa se Arturo e donte shume dhe se nuk zgjodhi asnje grua tjeter, ajo i shpjegoi atij se, mreti kishte vdekur dhe kishte len ate per trashegimtare…

Ateher ata u pajtuan dhe u martuan serish njeri me tjetrin, Arturo u be mbret dhe Evangjelia mbreteresh, dhe jetuan te lumtur…









he vogelushat e xhaxhit, c'po beni, po prisni xhaxhin eee, se vet nuk keni mesuar ndonje perrall per te na e then eee, ah ju ah ju jo...
mire se po u tregon dhe sot nje perrall te bukur xhaxhi dhe pastaj mundohuni edhe ju te mesoni ndonje, he u befte xhaxhi,,,mire kolopucat e xhaxhit

haj t'ia nisim tani...

per sot kemi perrallen:




Princi Dhe E Bukura E Dheut.


Nje dite prej ditesh, Princi, djali i mbretit do martohej...mirepo pak dite para se te martohej ai i thote te atit se do dali per gjah...

Ndersa i ati i thot, -Tani eshte dasma nuk mund te ikesh...

Princi i thot, - Do vete e do kthehem ne kohe... dhe niset per gjah Princi...

Kur duke ecur sheh nje shege ku njera nga kokrrat ishte me e kuqe dhe shkelqente shume,,, ai afrohet tek fshataret dhe i pyet ata,

Si eshte e mundur qe shkelqen me shume nga e tjerat kjo sheg?

Mos e keput!... i thone fshataret,,, se aty ndodhet e Bukura e Dheut.

Princi i pyet ata se, a e kishin pare ndonje here te Bukuren e Dheut... fshataret i thone Princit...
-Po e kemi pare,,, del ndonjehere naten dhe futet prape brenda!

Dhe Princi vendosi te qendroj aty ate nate dhe te priste te shikonte te Bukuren e Dheut kur te dilte...
Fshataret i japin nje krevat per t'u shtrir dhe e rrethojne Princin me lule dhe me llokume, nga koka e deri tek kembet...

Me pas ai u shtri dhe ben sikur fle.

Naten vone e Bukura e dheut i thote te emes...

-Neno do dal pak shetitje!...

Ndersa e ema e kundershton!. - Jo se po te preku njeriu nuk futesh me dot brenda ne sheg...

E bukura nuk e degjoj te emen dhe doli perjashta...,

Hapet shega del e Bukura e Dheut, kur aty prane shikon Princin qe e kishte zen gjumi, ajo e puth ne balle Princin, ha ca nga llokumet dhe futet brenda prap.

Te nesermen ne mengjes, kur zgjohet Princi, e pyesin fhstaret...

-A e pe te Bukuren e Dheut o Princ? Ai e kupton qe e kish zene gjumi dhe vendosi te qendronte prap qe ta shikonte naten e dyte,,, por prap na ndodhi e njejta gje si me naten e pare.

Naten e trete Princi ndenji me kujdes, dhe kur e Bukura e Dheut u afrua ta puthe e te haj llokume prap, Princi e kapi.. me nje here shega u mbyll dhe e Bukura e Dheut nuk futej dot me brenda.

Princi u mahnit nga bukuria e saj!. I thote asaj qe ta priste aty sa te vinte ne pallatin mbreteror dhe do kthehej serish qe ta merrte me vete te Bukuren e Dheut.

Dhe iken Princi per ne pallat... aty ai shikon se ishte mbushur plot me njerez se kishte ardhur dita e dasmes...

Kenga kishte nisur dhe daullet binin.

E bukura e dheut qe kishte ngelur vetem, po priste e po priste, mirepo me kot, Princi nuk po vinte,,,dhe ajo vendosi te shkonte tek pallati mbreteror...

Vishet si dervish dhe kapucin e ul deri tek syt qe mos e njihnin, kur afrohet atje e ndalojn ushtaret... Ajo u thot atyre se e kishte ftuar Princi per dasmen e tij, dhe ushtaret e len...

Hyn ne pallat dhe ca ushtar e cuan ne nje dhome dhe po prisnin qe te vinte Princi ta shikonte qe ishte i ftuar i Princit me te vertet apo genjeu...

Nderkohe vjen Princi dhe me nje here ai e njeh qe ishte e Bukura e Dheut, dhe i thote:

Nga po na vjen o Baba Dervish?

E Bukura e Dheut i thot...

-Rruges tende imzot!

Princi: -Po ēfare pe andej Baba Dervish?

E Bukura e Dheut: -Nje te bukur Sulltan!

Princi: -Po ēfare thoshte Baba Dervish?

E Bukura e Dheut: - Trendafila manushaqe ne dyshek te zoterise tate, me dhe besen e me le dhe shega me s'me nxe.

Princi po qeshte dhe i i tha: -Ma thuaj edhe nje here te lutem!...

Pastaj Princi i tha orkestres te pushonte dhe e mori ne dhomen e tij te Bukuren e Dheut.

Kur erdhi nusja qe ishte shume e shemtuar, i dhane asaj shume lek dhe nxorren me rrobat e Dervishit qe te ikte...

Ndersa e Bukura e Dheut veshi fustanin e nuses dhe doli bashke me Princin.

Te gjthe u habiten se si kishte ndryshuar aq shume nusja e Princit, ishte bere shume e bukur, se nusja qe perzun ishte e shemtuar, ndersa e Bukura e Dheut ishte shume e bukur...

Dhe keshtu ata u martuan bashk dhe u trasheguan...



 
PM  Top
view post Posted on 29/5/2011, 20:05           Quote
Avatar

DURRSAK KAM LE DURRSAK DO TE VDES!

Group:
Administrator
Posts:
5,613
Location:
DURRES

Status:


Tokshi e Bokshi
Dy burra t’ri
Kalojshin jetėn
Tue ba mrapshti.


02. Ishin pėrtaca
s’punojshin gja
Ē’iu vinte n’dorė
s’lejshin pa ba.


03. Iu kish dalė fama
Pėr shumė hajni
kishin ba vjedhje
N’nja treqind shtėpi.

04. Tatar Bishtleshti
Pret lopė njiherė
Dhe e var mishin
Mbi zjarr me e terė.


05. T’nesrit ai herėt
Tue u nisė nė punė
Para se tė dali
Porositi gruen:


06. ,,Kushdo qė tė vijė
si mysafir,
Porosinė time
Mbaje mend mirė.

07. Ke pėr t’i dhanė
Nė gotė ujė me pi
E jo me knatė
As me buri.


08. Se kur t’merr knatėn
Ēon kryet hava
Dhe na e shef mishin
Qė e kemi varė n’tra’’.


09. Kur qe kah dreka
Dy vetė po vijnė
Tatar Bishtleshtit
Ia gjetėn shpinė.

10. Njani prej tyne
U quente Toksh
Shokun ia njohim
Me emnin Boksh.


11. Kur kta hynė mbrenda
Pėrshėndetėn gruen
Dhe pa vonue
Pak ujė kėrkuen.


12. U habit grueja
Me knatė iu dha
Masi piu Tokshi
Bokshit i tha:

13. ,,Si asht havaja,
A po din gja?’’
Iu pėrgjegj Bokshi:
,,Fort qenka vrā’’


14. ,,Ani, tha Tokshi
Se kthjellet natėn’’
Dhe vazhduen rrugėn
Mbasi e kthyen knatėn.


15. Tatar Bishtleshtit
kur kthehet n’shpi
I kallxon grueja
Sesi kanė pi.

16. ,,Dy vetė t’panjohtun
Dy burra t’huej,
Pėr harresė t’sajėn,
Me knatė pak ujė.’’


17. ,,Mirė, tha Tatari,
Po a thanė gjā?’’
,,Njani tha, qielli
Fort qenka vrā’’.


18. Tjetri ia priti
,,Ka me u kthjellė natėn’’
.Mandej shpejt duelėn
Mbasi e lanė knatėn.

19. ,,He moj ti grue
Moj e pamend!
Ēou t’a mblojmė mishin
N’nji tjetėr vend’’.


20. ,,S’guxojmė ta lajmė na
Aty tash varė’’.
Dhe shpejt e muerėn
Dhe e shtinė n’hambarė.


21. Kur dikur natėn
Askush pa ndi
Tokshi e Bokshi
Iu futėn n’shpi.

22. As qeni i rojės
Si ndjeu n’oborr
As s’i ndinė mbrenda
Macė as maēorr.


23. Tatar Bishtleshtit
I shkojnė te kryet
Qė n’nji gjumė t’randė ai
Kishte mbyllė sytė.


24. Tokshi si grue
Fillon me thirrė
,,Ku e lamė mishin
,A e mshefėm mirė?’’

25. ,,Flejė mori grue
Mos kij merak
N’hambarė e mbyllėm
Na me kapak’’.


26. Pėrgjegjė Bishtleshti
Ashtu n’kllapi
Dhe vazhdon gjumin
Me plot qet’si.


27. Dikur Bishtleshtit
Gjumi i del vet
Dhe i thotė grues
,,Pėr mish pse vetė?’’

28. ,,Paske pa andėrr,
Se s’tveta gjā’’
Atėherė Bishtleshti
Pa ēka asht bā.


29. Hapi hambarin
Por e gjet thatė
Dhe shpejt mbas hajnave
U nis at natė.


30. Ara, livadhe
Fusha tė gjana
Me nji dritė t’zbehtė
I ndriēonte hana.

31. Buzė nji livadhi
Pa tue vrapue
Tokshin e Bokshin
Me thes ngarkue.


32. Trimnisht Tatari
Tash iu vu mbrapa
Tue iu afrue
Me tė mėdhej hapa.


33. Pėr fat t’Bishtleshtit
Tokshi u ndal
Me e lidhė opingėn
Mbi n’nji cung n’mal.

34. Tatar Bishtleshti
Rrugėn trupoi
Edhe prej Bokshit
Thesin kėrkoi:


35. ,,I randė asht thesi
Ma ep tash mue
Ti e ke rendin
Pak me pushue’’.


36. Pa pritesė Bokshi
Thesin ia lėshoi
Me thes n’krah malit
Tatari shkoi.

37. Kur mbrrin Tokshi
Shokun e vet,,
Ku e ke thesin?’’
Habitshėm e vetė.


38. ,,Ku e kam thesin!?
A e more ti?’’
,,Jo unė se mora
As ku asht nuk di!’’


39. Tatar Bishtleshti,
ndėrmend u ra
,,Ai thesin neve
Marrė na ka pra’’.

40. Edhe dy hajnat
U kthyen pėrsėri
Tatar Bishtleshtit
Iu futėn n’shpi.


41. Iu afrue Bokshi
Grues nė gjumė
,,Hej grue, grue,
Mishin ku e mbluem?’’


42. ,,Flej, or ti njeri’’
Pėrgjegjė n’kllapi
,,Nėn shtrat na mishin
E kena shti’’.

43. Pak ma vonė
Gjumi i del vet
,,Pse m’thirre o njeri’’
Burrin e vetė.


44. ,,Jo, unė nuk t’thirra
As kurgja s’di
Por prap ne hajnat
Na kan hy n’shtėpi’’.


45. Tatar Bishtleshti
E rroku nji hū
Tokshit e Bokshit
Mbrapa iu vu.

46. Ai i sheh hajnat
N’nji ledinė tė gjanė
Tue mbajtė n’krah thesin
Ikshin pėr hanė.


47. Shpejt, si vetima
Trup para u del
Kall nji zjarr t’madh ai
Nėn lis nė zabel.


48. Krejt lakuriq ai
Xhvishet aty
Bėrtet dhe qeshet
Rreth flakės tue k’cy.

49. Me thėngjill bāhet
Si futė i zi
Dhe andėrr ethet
K’shtu me ti shti.


50. Nji hū si helli
Ai e kishte kapė
Piqte bretkoca
Breshka e ēorapė.


51. Tokshi e Bokshi
Kur e hetuen
T’dy gjujt nga frika
Gati i lėshuen.

52. Me nji unė t’madhe
Me helli n’krah
Tatar Bishtleshti
I msyen ata.


53. Tokshi e Bokshi
L’shuen thesin n’tokė
Dhe muerėn ikėn
Qė t’shpėtojnė me kokė.


54. Dhe ndėrsa hajnat
Nji gardh kaluen
Hajnitė e veta
Shtrenjtė i paguen.

55. Sepse Tatari
Aty i mbėrrinė
Me hū ua nxori
Nga tri dredhė n’shpinė.


56. Prej asaj nate
Hajnave tė vjetėr
S’iu ra ndėrmend
 
PM WWW  Top
25 replies since 13/12/2009, 15:50
 
Reply